Per metus Lietuvoje nusižudo daugiau nei tūkstantis žmonių, tačiau vizito pas psichologą tenka laukti daugiau nei mėnesį, o psichologinės pagalbos tarnybos atsiliepia tik į kas dešimtą skambutį.
Siekdama atkreipti kuo didesnį dėmesį ir spręsti savižudybių prevencijos problemą Lietuvos psichologų sąjunga kreipėsi į šalies prezidentę Dalią Grybauskaitę. Šalies vadovė pripažino, kad Savižudybių prevencijos strategija yra popierinė ir neveiksminga, jai įgyvendinti nėra numatyta nei konkrečių priemonių, nei tinkamo finansavimo, tad žmonės šalyje negauna realios pagalbos.
Jei skambina – tikisi pagalbos
Lietuvos telefoninių psichologinės pagalbos tarnybų asociacijos prezidentas Paulius Skruibis apie susiklosčiusią padėtį sakė: „Jei žmogus kreipėsi į pagalbos, vadinasi susidūrė su sunkumais, kuriuos nori įveikti. Nusižudyti jis trokšta ne dėl to, kad gyvenime viskas gerai. Jei pavyksta padėti žmogui išspręsti problemas, mintys apie savižudybę pasikeičia. Žmogus turi turėti galimybę spręsti savo problemas padedant kvalifikuotiems psichologams.“
P. Skruibio teigimu, konkrečios ir realios priemonės turi būti geriau įgyvendinamos. „Juk kartą bandžiusieji nusižudyti yra viena didžiausių rizikos grupių, o šiuo metu jiems tėra suteikiama medicininė pagalba, – pasakojo jis. – Po kurio laiko žmogus grįžta namo ir toliau gyvena su savo problemomis. Šalys, kurios rūpinasi savižudybių prevencija, parūpina ne tik medicininę, bet ir psichologinę pagalbą. Kodėl mes negalime to padaryti?!“
Anot specialisto, būtina, kad visi pagalbą teikiantys pirmos grandies darbuotojai – medikai, mokytojai, policijos pareigūnai – žinotų, kokie yra savižudybės ženklai, nes būtent jie pirmieji susiduria su kritinėmis situacijomis. „Jei šie pareigūnai pamato, kad yra savižudybės rizika, turėtų žinoti, kur tą žmogų nukreipti, ir pasirūpinti, kad jis sulauktų pagalbos. Šiuo metu to nėra. O ir atpažinus savižudybės riziką, psichologo konsultacijos žmogus laukia apie mėnesį“, – padėtį apibūdino P. Skruibis.
Vizito pas specialistą laukiama daugiau nei mėnesį
Į klausimą, ar mūsų visuomenėje veikia Verterio efektas, kai savižudis pristatomas kaip herojus, o savižudybė – vienintelė išeitis, P. Skruibis sakė: „Stengiamės apie tai kalbėti. Kartais žiniasklaida, neatsižvelgdama į mūsų rekomendacijas, gali paskatinti „kopijavimo efektą“, bet yra ir gerų pavyzdžių, kai į rekomendacijas buvo atsižvelgta. Vienas tokių – „Chorų karų“ laida, kuri buvo skirta Vytautui Šapranauskui atminti. Jos metu daug dėmesio buvo skiriama savižudybių prevencijai.
Po šios laidos suintensyvėjo skambučių srautas pagalbos telefonais ir tiesiogiai specialistams. Tačiau čia atsiranda kita problema: žmonės kreipiasi, bet jei reikia skambinti 10 kartų, kad į skambutį būtų atsiliepta, o vizito pas specialistą laukti mėnesį ir daugiau – tai jau paslaugų prieinamumo klausimas.“
Pagalbos telefonams pinigų neskirta
P. Skruibio teigimu, turi pasikeisti visuomenės požiūris. Būtina suprasti, kad sveikatos sistema – tai ne tik ligoninės ar vaistai, bet ir kitokios paslaugos. „Turi būti ir psichologinio pobūdžio paslaugų, deja, šiuo metu vyrauja požiūris, kad sveikatos apsauga – tai tik ligoninės, vaistai ir operacijos. Jei šis požiūris keistųsi, atsirastų lėšų tokiems dalykams kaip konsultavimas telefonu ar pan.“
Pašnekovas pabrėžė, kad nėra siekiama, jog valstybė finansuotų psichologinės pagalbos tarnybų veiklą šimtu procentų, nes įvairios nevyriausybinės organizacijos, kuriose dirba savanoriai, šias paslaugas jau teikia, bet tikimasi ir valstybės paramos: „Jei valstybė galėtų prisidėti bent 50 proc., mūsų padėtis pagerėtų, bet šiemet Socialinės apsaugos ir darbo ministerija dar vis nesugeba parengti sutarčių ir telefoninės psichologinės pagalbos tarnybos dar negavo nė vieno lito. Kai kas nors įvyksta, visi sako, kad veikia psichologinės pagalbos telefonai, bet jie veikia nevyriausybinių organizacijų iniciatyva. Po Vytauto Šapranausko savižudybės skambučių sulaukėme tiek, jog teko prašyti savanorių, kad jie budėtų papildomai.“
Pirmoji pagalba – pokalbis
Vilniaus universiteto Klinikinės psichologijos katedros vedėja prof. habil. dr. Danutė Gailienė, paklausta, kaip telefoninių pagalbos tarnybų savanoriai padeda galvojantiesiems apie savižudybę, sakė: „Pirmiausia mes suteikiame galimybę kalbėtis. Laikas, kai iškyla savižudybės grėsmė, nėra labai ilgas, nes žmogus susikaupusios įtampos negali ilgai išlaikyti. Kai tokia grėsmė iškyla, gali padėti būtent psichologinė ir emocinė pagalba. Šią situaciją prilyginčiau užtvankai, kai kyla grėsmė, jog susikaupęs vanduo ją pralauš – kalbantis su žmogumi slūgsta įtampa ir neigiamos emocijos. Žmogaus klausiame, ką jis jaučia, ką išgyvena. Su kiekvienu atsakymu vandens lygis užtvankoje mažėja, tikimybė, kad žmogus pakels prieš save ranką, taip pat.“
Specialistės teigimu, pirmosios pagalbos tikslas – mažinti emocinę įtampą.
Įtampa ir neigiamos emocijos gali kauptis metų metus
Anot D. Gailienės, sunku įvardyti pagrindines priežastis, dėl ko dažniausiai ryžtamasi ar ketinama pasitraukti iš gyvenimo, nes beveik visais atvejais veikia ne vienas, o keli lemiantys veiksniai. „Priežastys ir įtampa turi savybę kauptis, šis procesas gali trukti ne vienerius metus. Viena neišspręsta krizė sukelia kitų problemų, žmogaus emocinė būsena blogėja, priežasčių taip pat atsiranda ne viena. Būtina sudaryti galimybę žmonėms gauti pagalbą kuo anksčiau. Pagalbą reikėtų suteikti, kai išgyvenamas pirmas rimtas konfliktas šeimoje ar pirma kokia nors netektis, kai vaikas pirmą kartą patiria kokį nors smurtą. Kuo greičiau suteikiama pagalba, tuo lengviau tą emocinį skausmą sumažinti ir užkirsti kelią kitoms priežastims atsirasti.“
Anot specialistės, kai reikia kovoti su tokiomis problemomis kaip alkoholizmas ar ieškoti pagalbos psichiatrijos stacionaruose, tai jau sunkiai pakeičiami dalykai, o pradėjus ieškoti problemų sprendimo daug anksčiau yra didesnė tikimybė jas įveikti.
