Kaip pažymėjo vienas apžvalgininkas, užsienio politikoje Lietuva keletą kartų „garsiai šleptelėjo“. Vienas tų „pašlepsėjimų“ - šalies premjero ūmus ir viešas noras versti A. Lukašenką.
G. Kirkilas agentūrai „EUobserver“ sakė: „Neseniai buvau Gruzijoje ir kalbėjausi su gruzinais. Kai kurie jų mano, kad mums reikia pasiūlyti A.Lukašenkai išėjimo strategiją“. Toliau dar gražiau – kalba apie kažkokius neformalius pokalbius, užkulisinius planus ir pan. Kaip čia neprisiminsi ankstesnės istorijos apie dabartinio premjero patarėjo A. Januškos telefoninius pokalbius su Kaukazo kolegomis, kur irgi tartasi „oranžinės“ Baltarusijos revoliucijos temomis. To pokalbio transliaciją Rusijos televizijose vėliau lydėjo V. Pociūno „nelemto kritimo nuo palangės“ ir mūsų saugumo departamento veiklos tyrimo istorijos. Tarkim, kad tai net ne sutapimai – šiaip smulkmenos, tačiau keista tai, jog genialiu užsienio politikos strategu krikštijamo asmens patariamas G. Kirkilas Gudijos diktatorių imasi versti būtent dabar, kai pastarasis, apsipykęs su Rusija, tarsi ieško kelių suartėti su ES. Tiesa, kad Lietuva yra regiono lyderė, visų buvusių sovietinių teritorijų europizuotoja – mūsų vadovai skelbia seniai. Tad gal koks nors planas ir galėtų egzistuoti, nors neaišku kam viešai apie tai girtis? Įdomu štai kas - kokį vaidmenį čia galėtų vaidinti mūsų šalies žvalgyba arba tai, kas iš jos liko?
Kažkuris iš internautų juokavo, jog prezidentas V. Adamkus neatsitiktinai prasitarė žinąs, ką siūlysiąs VSD šefu būtent būdamas Meksikoje. Esą, ten, actekų žemėse, prie Kacelkoatlio ir Teskatlipokos šventyklų sapnai - labai iškalbingi. Nežinia ar tai tiesa.
Tiesa ta, kad prezidentas atkakliai atsisakinėjo informuoti toli nuo buvusios Montesumos imperijos gyvenančią lietuvių tautą apie savo pasirinkimą, kol „ateisiąs laikas“. Šį bei tą, tiesa, buvo pasakęs apie pasirinkimo motyvus. Tai, pasak V. Adamkaus, turįs būti tas, kuris tiksiąs visoms partijoms ir būsiąs visiškai apolitiškas. Kiekviena patogia proga tas partijas pagrįstai pliekiantis šalies vadovas nesurado jokio įdomesnio kriterijaus ir prioriteto. Tai dar būtų pusė bėdos. Juo labiau – mįslingi teiginiai apie didžiai visiems priimtiną asmenį žadėjo nors kažkiek nustebinti.
Nuskambėjusi P. Malakausko pavardė verčia gūžtelėti pečiais. Ši kandidatūra buvo linksniuojama nuo pat pradžių ir lieka visiškai neaišku, kam būtent reikėjo tiek laiko žaisti slaptumus bei kurti neegzistuojančią intrigą. Nebent siekiant sudaryti rimtų svarstymų ir itin atsakingo rinkimosi įspūdį? Neaišku, ar pristatomo kandidato veikla STT vadovo poste vertinama labai teigiamai (jei taip – tai ar ten jau viskas idealiai sutvarkyta), o gal Specialiųjų tyrimų tarnyba ūmai tapo ne tiek svarbia arba Lietuvoje teliko vienintelė tinkama persona? Beje, kalbos apie STT panaikinimą irgi pasigirdo maždaug tuo metu, kai tapo akivaizdus VSD paralyžius. Artimiausia ateitis turėtų parodyti kiek šios buvo rimtos ir kokios būtent jėgos to siekia.
Realiai personalinė intriga dėl kandidato į VSD vadovus tikrai neegzistuoja net dėl keleto priežasčių. Pirmiausia, dėl akivaizdaus šalies vadovo - ir ypač jo aplinkos - nenoro ką nors šalies žvalgyboje iš esmės keisti ir dar daugiau – nenoro ar nesugebėjimo pripažinti, kad ten kas nors išvis buvę ne taip. Leisdamas parlamento pasitikėjimą praradusiam asmeniui neribotą laiką „laikinai“ vadovauti šalies saugumo įstaigai, Prezidentas aiškiai pademonstravo, kad permainų ne tik nelaukia, bet jas stabdys, kiek galės ir kiek leis Seimo politikai. Tai, kad, anot žiniasklaidos, P. Malakausko kandidatūra sėkmingai suderinta su G. Kirkilu (o vadinasi ir su A. Januška) irgi nėra signalas, žadantis kokias nors naujoves. Veikiau atvirkščiai – tai reiškia, kad bus mėginama išlaikyti status quo ir leisti „valstybininkams“ toliau – be stresų ir rūpesčių – tvarkyti savo ir valstybės (jie seniai sutapatinti) reikalus bent jau iki naujų Seimo rinkimų.
Tiesa, galima būtų tikėtis, jog ir šios kadencijos šalies parlamentas nebus linkęs taikstytis su tokia padėtimi ir pasakęs „a“, sugebės tarti „b“. Jam derėtų inicijuoti bei prižiūrėti esminę šalies specialiųjų tarnybų veiklos teisinio reglamentavimo reformą, o taip pat ir išsireikalauti kontroliuojamų institucijų vadovų pagarbą. Tai būtų gerai, bet kiek realu to tikėtis? Jau svarstant VSD bėdas parlamente praėjusioje sesijoje buvo akivaizdu, kad įvairios politinės jėgos nebuvo palankios KGB rezervo augintiniui dėl nevienodų priežasčių. Savivaldybių rinkimai ir dabar dienotvarkėje dominuojanti „merijų rinka“ šias takoskyras gali veikiau išryškinti nei suniveliuoti. Kokiems nors liberaldemokratams gali pasirodyti daug svarbiau savo „prezidentą“ padaryti sostinės meru, nei toliau likti principingais nagrinėjant VSD vadovybės ir jos globėjų žygdarbius. Juo labiau, kad Lietuvoje gražiai susitariant nėra labai sunku „valstybininko“ mundurą pasimatuoti ir paskutiniausiam marginalui.
Aplinka, kurioje seimūnams teks toliau narplioti šiuos reikalus – nei kiek nepagerėjo. Gal tik atsirado naujų štrichų. Ilgai, ilgai atsisakinėjusi bet kokia forma dalyvauti VSD veiklos tyrimo ir kadrinių šios institucijos „valymų“ peripetijose ūmai pabudo Generalinė prokuratūra. Jai staiga pasidarė įdomi ta medžiaga, kurią surinko parlamentinis tyrimas. Kaip ir įprasta – neapsieita be įdomaus sutapimo. Šis interesas nelauktai radosi iškart po to, kai buvo nutarta paviešinti dalį parlamentinio tyrimo medžiagos. Artimiausia ateitis parodys, ar tai nebus dar vienas mėginimas „operatyviai įslaptinti“ informaciją apie galimai korupcines valdžios asmenų veiklas.
Bet kuriuo atveju, būtent VSD temos tolesnis likimas parlamente bus tas lakmuso popierėlis, kuris parodys, ko dar galima tikėtis iš šios kadencijos Seimo ir atskirų politikų. Tik štai eiti kautis nematomame fronte su Gudijos diktatoriumi reiktų bent jau apsitvarkius minimas problemas.
