„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis
Kodėl Lietuvoje indėlių palūkanos yra tokios mažos ir net mažesnės nei kai kuriose šalyse kaimynėse? Tai lemia ne tik Europos centrinio banko (ECB) vykdoma pinigų politika. Atsakymas į šį aktualų klausimą yra toks pats, kaip ir atsakymas į klausimą, kodėl Lietuvoje maži atlyginimai, – dėl didelės mokestinės naštos. Visi įmonių ir gyventojų indėliai Lietuvos banko licenciją turinčiuose komerciniuose bankuose apmokestinami 0,45 proc. metiniu mokesčiu, vadinamu indėlių draudimo įmoka.
Šiuo metu Lietuvos gyventojai finansų institucijose laiko 30,6 milijardo litų, o įmonių indėliai siekia 14,3 milijardo. Jei visos šios lėšos būtų laikomos tik Lietuvos banko licenciją turinčiuose bankuose, iš viso per metus į „Investicijų ir indėlių draudimo“ fondą būtų sumokamas 201 milijonas litų. Šiuo metu ši suma kiek mažesnė, nes dalis indėlių laikoma, pavyzdžiui, kredito unijose, kuriose indėlių draudimo įmoka yra mažesnė – tik 0,2 procento.
Tokį indėlių draudimo įmokų skirtumą paaiškinti sunku – paprastai draudimo įmoka priklauso nuo draudžiamo objekto vertės ir nuo draudžiamojo įvykio tikimybės arba, kitaip sakant, nuo finansų institucijos rizikos. Lietuvoje indėlių draudimo įmoka nepriklauso nei nuo viena, nei nuo kita. Nors draudžiami ne didesni nei 100 tūkst. eurų indėliai, įmokos taikomos visiems indėliams, o draudimo įmoka nepriklauso nuo institucijų rizikingumo.
Tokios draudimo sistemos analogas automobilių draudimo rinkoje atrodytų maždaug taip – visi mokėtų draudimo įmokas, proporcingas savo automobilio vertei, bet avarijos atveju gautų ne daugiau nei visiems vienodą maksimalią iš anksto nustatytą išmoką, kuri gali būti ir kelis kartus mažesnė nei automobilio vertė. Be to, draudimo įmoka nepriklausytų ir nuo vairavimo įgūdžių bei patirties – vairavimo instruktorius mokėtų tokią pačią įmoką kaip ir jau 7 avarijas padaręs devyniolikmetis.
Lietuvos indėlininkai apmokestinami labiau nei daugelyje ES šalių. Pavyzdžiui, Latvijoje metinė indėlių draudimo įmoka bent perpus mažesnė, o Estijoje beveik keturis kartus mažesnė nei Lietuvoje – atitinkamai 0,2 ir 0,12 procento. Euro zonos senbuvėse šios įmokos dar mažesnės.
Suprantama, kad indėlių ir investicijų draudimo įmonės fonde po dviejų nemažų bankų ir kelių kredito unijų bankroto atsivėrė nemaža skylė, tačiau ją pildyti tik saugiose ir patikimose finansų institucijose santaupas laikančių gyventojų bei įmonių lėšomis – neefektyvu ir nelogiška. Draudimo įmokos yra reikalingos, tačiau kai jos neproporcingai didelės, didėja skolinimosi kaina gyventojams ir įmonėms, o tai turi neigiamos įtakos ekonomikos augimui bei darbo vietų kūrimui.
Šiame kontekste svarbu atsiminti, kad ECB nustatytos bazinės metinės palūkanos šiuo metu siekia tik 0,05 procento ir yra devynis kartus mažesnės nei Lietuvoje taikoma indėlių draudimo įmoka. Kitaip sakant, priimti indėlį už nulines palūkanas komerciniam bankui Lietuvoje yra 9 kartus brangiau, nei pasiskolinti iš ECB.
Gyventojams ir įmonėms belieka kantriai laukti arba ieškoti taupymo alternatyvų. Lietuviai yra labai konservatyvūs investuotojai – maždaug 75 procentai visų Lietuvos gyventojų finansinio turto yra indėliai, o ES vidurkis siekia tik 40 procentų. Tol, kol indėlių draudimo įmokos Lietuvoje yra 9 kartus didesnės už bazines palūkanas, teigiamos realios grąžos iš šios taupymo priemonės tikėtis sunku. Todėl bent jau kol kas indėlininkai turėtų svarstyti apie alternatyvias taupymo ir investavimo priemones, kurioms netaikomas toks mokestis ir, pavyzdžiui, galioja gyventojų pajamų mokesčio lengvata.
