Daugelis skaitytojų tikriausiai žino pavydųjį ir patiklųjį V. Šekspyro dramos veikėją maurą Otelą, smaugusį ir nudūrusį savo žmoną. Pakiršinio kaimo (Radviliškio raj.) gyventojas 52 metų Jurijus Andrašiūnas nėra didelis V. Šekspyro gerbėjas, bet pasielgė lygiai taip pat – irgi iš pavydo nužudė savo žmoną.
Na, nenorėkime, kad šiuolaikiniame gyvenime viskas būtų kaip viduramžių dramoje. Bet stebėtinų panašumų yra. Štai kilnusis mauras Otelas vadovavo armijai laisvojoje Venecijos respublikoje, bet nuolat būdavo išvykęs kariauti į Kiprą. Mūsų aprašomas Jurijus Andrašiūnas turėjo įsteigęs firmelę, vadovavo keliems statybininkams. 2007 metais buvo pats statybų bumo įkarštis, todėl J. Andrašiūnas nuolat dirbo Vilniuje, o į Pakiršinį pas žmoną Vitaliją sugrįžti ištrūkdavo net ne kiekvieną savaitgalį.
Tačiau kas nežino – jei tik sutuoktinis nuolat išvykęs, lauk bėdos. Pasklido kalbos, esą aplink Pakiršinio parduotuvėje-bare dirbusią penkiasdešimtmetę Vitaliją sparną ėmęs rėžti jaunesnis už ją vietinis gerbėjas.
Kai sostinėje nuolat prašapusį J. Andrašiūną pasiekė šie gandai, jis ne juokais sunerimo. Nutarė išsaugoti šeimą – sutuoktinei pasiūlė parduoti butą kaime ir kraustytis gyventi kartu į sostinę, kur jau buvo persikėlę visi trys sutuoktinių sūnūs. Be to, pradėjo dažniau grįžti iš Vilniaus į namus, o žmoną apipylė dovanomis, ją pradėjo vežtis paviešėti į sostinę.
Teisme Jurijus pasakojo, kad žmona jau buvo priėmusi jo pasiūlymą kraustytis iš kaimo į sostinę – kuo toliau nuo visų pagundų ir kaimo kavalierių. Vitalija netgi parašė pareiškimą ir išėjo iš darbo.
Nutarę atšvęsti atsisveikinimą su užbaigtu gyvenimo etapu, 2007-ųjų rugsėjo 16-ąją, sekmadienį, grįžę iš Vilniaus Jurijus su Vitalija nupėdino į Pakiršinio barą. Čia sutuoktiniai išgėrė, pasikalbėjo. Žmonės matė, kad namo porelė išdrožė būdama kuo puikiausiai nusiteikusi.
Teisme J. Andrašiūnas porino, jog sugrįžę namo jie su sutuoktine susiruošė miegoti. Atsigulus į lovą vyriškis apkabino žmoną ir tarė lemtingus žodžius, lyg Otelas dramoje: „Duosi man ar neduosi?!“
Ne, netiesa. Tokią frazę ištarė ne Otelas, o kitas V. Šekspyro herojus – Hamletas – ir kiek kitaip.
Bet svarbu ne žodžiai, o tai, kad, pasak Jurijaus, žmona jį atstūmusi.
Otelui – tai yra Jurijui – užvirė kraujas. Vyras ėmė rėkti, jog tai esąs įrodymas, kad Vitalija jam – neištikima, kad nusidavusi su meilužiu, daug kitokių skaudžių žodžių. Jų dar nebaigęs, įnirtėlis pačiupo peilį ir jį atstūmusiai moteriai į krūtinę dūrė net 4 kartus!..
Beje, jei matėte V. Šekspyro dramą, Otelo smaugiama Dezdemona irgi nemirė – pavydusis mauras savo sutuoktinę irgi pribaigė peiliu, o netrukus supratęs savo klaidą, pats nusidūrė.
J. Andrašiūnas atsikvošėjo, kai Vitalija tysojo lovoje nebegyva. Jis lyg ir nutarė nusižudyti ir du kartus dūrė peiliu sau į kaklą.
Atvykę medikai J. Andrašiūną nuvežė į ligoninės reanimacijos palatą. Čia buvo nustatyta, kad save jis badė kur kas švelniau nei sutuoktinę. Netrukus sužalotasis pasveiko ir buvo iškviestas į policijos komisariatą pakalbėti su baudžiamosios bylos tyrėjais.
Šitie – proziški žmonės. J. Andrašiūną apkaltino ne tik žmonos nužudymu, bet ir banaliu išprievartavimu prieš mirtį.
Dėl pastarosios intymios aplinkybės teismas buvo uždaras. Per posėdžius J. Andrašiūnas neigė žaginęs sutuoktinę. Teisiamasis kalbėjo iki šiol negalįs suprasti, kodėl Vitaliją nužudė. Kaimynai liudijo, kad Jurijus – ramaus būdo, smurtas ir ūmūs išpuoliai jam niekada nebuvo būdingi.
Būdingi nebūdingi, o nudurtosios neprikelsi. Dėl išžaginimo J. Andrašiūnas buvo išteisintas, o už žmogžudystę nuteistas kalėti 8 metus.
Klausydamas nuosprendį, teisiamasis vis šluostėsi akis kažkokia (tikriausiai velionės žmonos) nosinaite. Iki nuosprendis įsiteisės, Pakiršinio Otelas paliktas laisvėje.
Sigitas Stasaitis
