Nutinka taip, kad dėmesio norintys politikai su juo nesusidoroja, kai jo sulaukia.
Nevykęs užsienio reikalų viceministro Vytauto Leškevičiaus pasirodymas europarlamentarams ne tik tapo visuotinių pašaipų objektu, bet ir paryškino jau ne kartą minėtą problemą – Lietuvos politikai viešojoje erdvėje neretai sutrinka arba įsiunta gavę klausimus, į kuriuos atsakymų nėra pasirašę didelėmis raidėmis arba mintinai iškalę priešais veidrodį.
Problema susijusi ne vien su kalbų mokėjimu. Tiesa, po „griežtų atrankų“, kurias Vyriausybės nariams surengė prezidentė Dalia Grybauskaitė, buvo galima tikėtis šiek tiek geresnių rezultatų – ypač dėl užsienio reikalų viceministro anglų kalbos įgūdžių. Aišku, užsieniai, kaip dabar juokaujama, juk būna visokie.
Deja, pasitaiko asmenų, kuriuos sunku šnekinti bet kokia kalba, o Lietuvos politikų masinis negebėjimas trumpai ir rišliai perduoti žinią arba diskutuoti – paplitusi nelaimė. Iš dalies dėl to tarp jų išsiskyrė Arūnas Valinskas. Buvusios tautos prisikėlimo partijos vadovui koją pakišo charakterio bruožai ir tai, kad mekenimo bei veblenimo pelkėje jam daug kas pavydėjo dėmesio.
Gebėjimas improvizuoti, subtiliai ir vietoje pajuokauti, nesutrikti ir susitvardyti, kai klausimas nepatogus – senų parlamentinių demokratijų politikų bruožas, nors pasitaiko, kad ir jie nusišneka. Deja, tarp Lietuvos politikų įprasta raginti vienas kitą „ne politikuoti, o dirbti“. Pagautas už liežuvio politikas ima niršti arba vaikiškai kaltinti kitus kabinėjantis prie žodžių.
Įtūžio, kuris atrodė labai komiškai, pavyzdžiu savo kadencijos pradžioje yra tapusi pati jos ekscelencija D. Grybauskaitė. Paklausta apie religines pažiūras, ji piktai atsikirto ir pasišalino iš spaudos konferencijų salės.
Premjeru buvęs socialdemokratas Gediminas Kirkilas yra viešai pasiūlęs streikavusiems dėl algų pedagogams sulieknėti. Yra žadėjęs atsistatydinti, jei per metus šalyje nesumažės korupcija. Pastarosios indeksas tuomet tik išaugo, bet politikas pareiškė buvęs ne taip suprastas ir net suabejojo indeksų rengėjų kvalifikacija. Jo partijos kolegė Irena Šiaulienė ligi šiol nepripažįsta, kad nusišnekėjo, kai viešai paragino visus, kam nepatiko tuometinės valdžios politika, emigruoti.
Dabartinio premjero Algirdo Butkevičiaus pasisakymai tuo pačiu klausimu kartais keičiasi kelis kartus per dieną. Konservatorių patriarchas Vytautas Landsbergis iki šiol neatsikrato išsprūdusio „žvirblio“, kai jam nepritariančią visuomenės dalį išvadino „šunauja“, vėliau „kirmėlynu“, o dar vėliau siūlė plautis rankas, pasiskaičius laikraščius.
Kalti visada kiti – klastinga žiniasklaida, kuri tikrai tokiais atvejais yra gal kiek pernelyg įkyri, opozicija, taip pat, žinoma, slaptos interesų grupės arba užsienio šnipai, kurie neva tyčia diskredituoja.
Bet, sakykite, ką nebanalaus ir reikšmingo, verto ministro lygio atsakymo galima įžvelgti šioje socialinės apsaugos ir darbo ministrės Algimantos Pabedinskienės citatoje: „Svarbu taikliai parinktos priemonės ir pakankamas finansavimas joms įgyvendinti. Efektyvus priemonių įgyvendinimas yra neatsiejamas nuo finansavimo galimybių – jos turi būti pakankamos.“
Tai apie jaunimo nedarbo problemą, kurios sprendimą pati ministerija skelbia savo prioritetu pirmininkaujant Europos Sąjungai.
Kaip išversti ir interpretuoti šitą niektauzą, norint ją paversti kam nors bent kiek vertinga ir vartotina žinia?
Jei ponai politikai nori dirbti nekalbėdami, tegul renkasi kitas profesijas ir instrumentus – kastuvus arba kirvius. Visada ir visur ilgiausiai bus prisimenama tai, ką pasakei kvailiausio. Deja.
