Daugelį švietimo problemų pagimdo neadekvatus finansavimas – maži auklėtojų, mokytojų ir dėstytojų atlyginimai. Tačiau taip yra ne dėl to, kad Lietuva švietimui skiria mažai lėšų – jos sudaro apie 5 proc. BVP ir nedaug skiriasi nuo pažangesnių ES šalių. Problema yra per platus mokyklų ir aukštojo mokslo institucijų tinklas, kuris visai nemažėja net abiturientų skaičiui susitraukus daugiau nei trečdaliu. Išskaidžius beveik adekvačias lėšas neadekvačiai dideliam gavėjų skaičiui, rezultatas tampa nepatenkinamas. Deja, vien institucijų tinklo optimizavimas akimirksniu problemų neišspręs. Mokytojų ir dėstytojų atlyginimai gali padvigubėti, bet užtruks laiko, kol šios specialybės atgaus prestižą ir pritrauks daugiau pažangiausių absolventų, galinčių ir norinčių užsiimti ateities kartų ugdymu.
Be to, turi keistis ir kokybiniai mokymosi ir studijų parametrai. Ikimokyklinis, mokyklinis ir universitetinis ugdymas dažnai inertiškas ir vis dar pagrįstas žinių perteikimų iš mokytojo mokiniui. Daug sunkiau sukurti sistemą, kuri išugdytų kūrybingas asmenybes, galinčias identifikuoti ir spręsti nestandartines problemas, bendradarbiauti ir tarpusavyje, ir su kompiuteriais, suvokti, kad 21 amžiuje mokymasis yra nuolatinis procesas, nesibaigiantis nei su paskutiniu skambučiu, nei su universiteto diplomo gavimu. Tai lengviau parašyti, nei padaryti, bet daug ką galima begėdiškai – arba didvyriškai – tiesiog nukopijuoti nuo, pavyzdžiui, Suomijos.
Viešasis sektorius turi lieknėti sportuodamas, o ne badaudamas
Panašaus pobūdžio lieknėjimas ir kokybinė transformacija turi įvykti ir kitose viešąsias paslaugas teikiančiose institucijose. Kaip ir švietimas, taip ir sveikatos apsauga Lietuvoje yra „nemokama“. Tačiau nemokamų pietų pelėkautuose yra ir nepakankamas didelių norų finansavimo rezultatas – šešėlinė ekonomika, neadekvatūs sveikatos apsaugos, teisingumo sistemos ir visų kitų viešąsias paslaugas teikiančių darbuotojų atlyginimai. Ir tai tik pirminė problema, kuri veda prie emigracijos, nepakankamo susidomėjimo valstybės tarnyba ir kvalifikuotų specialistų trūkumo.
Nuo nepriklausomybės atkūrimo gyventojų skaičius sumažėjo penktadaliu – to ignoruoti nereformuojant viešojo sektoriaus nebeįmanoma. Jei valstybė neturi pakankamai išteklių tam, kad adekvačiai finansuotų visas pažadėtas paslaugas – o dabartinė situacija rodo, kad neturi – reikia atitolti nuo „visiems viskas nemokamai“ ideologijos, juolab, kad ji veikia tik ant popieriaus. Viešųjų paslaugų kainos – jas teikiančių darbuotojų atlyginimų šaltinis – turi didėti, o šių paslaugų prieinamumas gali nesumažėti dėl naujų alternatyvių finansavimo formų ir šaltinių.
Valstybės valdymo elektronizavimas ir automatizavimas
Daugiau nei dešimtmetį Lietuvoje diegiama elektroninės valdžios koncepcija – viešųjų paslaugų kokybės ir priimamų sprendimų skaidrumo ir efektyvumo didinimas naudojantis skaitmeninėmis technologijomis.
Pradžia gera, bet progresui erdvės dar labai daug. Siekiant sutaupyti finansinių bei žmogiškųjų išteklių ir užkirsti kelią piktnaudžiavimui tarnybine padėtimi, beveik viskas gali ir turi vykti elektroninėje erdvėje. Nuo prašymo keisti žemės paskirtį ar gauti statybų leidimą iki paraiškos dalyvauti viešajame pirkime ar pretenduoti į ES paramą. Kitas šios reformos žingsnis ir dimensija yra įvairių sprendimų priėmimo kompiuterizavimas ir automatizavimas. Didėjanti kompiuterių skaičiavimo galia ir tobulėjantys algoritmai pastarąjį dešimtmetį pradėjo atlikti daugybę funkcijų, kurios anksčiau buvo pavaldžios tik žmogaus smegenims. Mašinos valdo transporto priemones, optimizuoja gamybos procesus, surenka ir analizuoja duomenis, parenka optimalią gydymo programą, išduoda kreditus, mokosi ar priima daugybę kitų sudėtingų sprendimų.
Dirbtinis intelektas taupo išteklius, didina efektyvumą ir atveria naujas galimybes daugelyje gyvenimo sričių. Deja, valstybės valdyme jis dar neatrastas. Pradėti galima nuo elementarių automatizavimo žingsnių, nereikalaujančių net kompiuterių – minimalus mėnesinis atlyginimas gali siekti, pavyzdžiui, 50 proc. vidutinio atlyginimo bei nebūti apmokestinamas. Lygiai taip pat nesunku nustatyti, kad senatvės pensijos gali didėti tiek, kiek didėja Sodros pajamos. Tuomet minimalaus atlyginimo augimas nepriklausytų nuo politinio ciklo ir būtų lengviau prognozuojamas, o nepagrįsti pažadai turėtų inkarą.
Tada jau galima ieškoti galimybių automatizuoti ir sudėtingesnius sprendimus. Galbūt būtų rasta galimybė dirbtiniu intelektu pakeisti bent dešimtadalį iš 53 tūkstančių valstybės tarnautojų?
Efektyvesnis valstybės turto valdymas yra aukso kasykla
Lietuvoje yra 128 valstybės valdomos įmonės (VVĮ), kurių turtas viršija 9 milijardus eurų. Tačiau pernai jų veiklos pelnas siekė tik 157 mln. eurų. Turto ir nuosavo kapitalo grąža vis dar neprilygsta privataus sektoriaus įmonių rezultatams. Tiesa, ne visos VVĮ turi tikslą siekti pelno ir ne visada pelnas yra pagrindinis jų veiklos kriterijus, bet daugelyje jų efektyvumas nematuojamas, o finansiniai tikslai nekeliami. Lietuva pasistūmėjo į priekį didindama jų skaidrumą ir atskaitomybę, tačiau ne efektyvumą ir atsakomybę. Be to, nereikėtų užmiršti ir savivaldybių valdomų įmonių, kurios iki šiol išvengė prievolės teikti viešai prieinamas finansines ataskaitas – ten skaidrumo ir efektyvumo gali būti dar mažiau.
Galiausiai, yra ir daugybė valstybės valdomo nekilnojamojo turto, kurio plotas sudaro daugiau nei 20 mln. kvadratinių metrų. Vien valstybinės institucijos užima virš 3 mln. kv. metrų, arba apie 60 kv. metrų vienam valstybės tarnautojui. Neretai šis turtas yra beveik nenaudojamas, energetiškai neefektyvus, jo išlaikymas ir priežiūra daug kainuoja.
Pavyzdžiui, galima rasti mokyklų, kurių patalpų šildymui ir administravimui skiriama daugiau lėšų nei mokytojų atlyginimui. Be to, yra ir milžiniški alternatyvieji kaštai – didžiausius gyventojų ir turistų srautus pritraukiančiose gatvėse vietoje ministerijų galėtų atsirasti parduotuvės, viešbučiai ir restoranai, o valstybė sutaupytų valstybės tarnautojus iškeldama į naujus kompaktiškesnius ir energetiškai efektyvesnius pastatus.
Lietuvos mokesčių sistema gali tapti jos konkurenciniu pranašumu
Įgyvendinus aukščiau išvardintas reformas sumažėtų valstybės išlaidos, todėl atsirastų galimybių ne tik perskirstyti, bet ir mažinti mokestinę naštą. Kurdami Lietuvos mokesčių sistemą neprivalome lygiuotis tik į kitas ES šalis – nereikėtų užmiršti, kad tai yra labiausiai pasaulyje gyventojus ir įmones apmokestinusios valstybės. Šveicarija, Singapūras ar Pietų Korėja gali tapti geru pavyzdžiu, kuomet per valstybės biudžetą perskirstant mažesnę BVP dalį galima pasiekti didesnio efektyvumo ir užtikrinti adekvačią socialinę apsaugą.
Iki šiol vykdyti kosmetiniai mokesčių sistemos pokyčiai, pavyzdžiui, NPD didinimas, dažniausiai buvo nukreipti teisinga kryptimi, tačiau siekiant investicijų, užimtumo ir darbo užmokesčio augimo proveržio to tikrai neužtenka. Daugelis mokslinių tyrimų rodo, kad efektyviau yra apmokestinti turtą ir vartojimą, o ne pajamas. Įmonių uždirbtas pelnas, tol kol įdarbinamas įmonėse, turi būti visai neapmokestinamas. Taip elgiasi pagrindiniai mūsų konkurentai-valstybės, kuriose būstines vis dažniau registruoja ir Lietuvos įmonės.
Gyventojų pajamų apmokestinimo atsisakymas nėra utopija, bet pradžiai galima stengtis jį bent minimizuoti, o taip pat ir panaikinti daugybę diskriminuojančių lengvatų. Kai kurios išvardintos reformos gali būti nepopuliarios ir sukeltų trumpalaikių nepatogumų, pavyzdžiui, poreikį atsisakyti kai kurių viešojo sektoriaus darbuotojų ar paaukoti kai kuriuos politinius svertus. Tačiau, kaip 80-aisiais dažnai kartojo amerikiečių aktorė ir aerobikos guru Jane Fonda, „no pain, no gain“. Lietuva gali pasirinkti – konformistiška stagnacija ar laikinas diskomfortas ir ilgalaikis klestėjimas? Lietuvai nereikia dar vieno Donaldo Trumpo, Lietuvai reikia atsakingos ir ryžtingos vyriausybės.
