Prokuroras Justas Laucius įtariamąjį prašė suimti trims mėnesiams. Iš prokurorų ir advokatų komentarų spaudoje galima suprasti, kad pagrindinis motyvas sulaikyti R. Kurlianskį trims mėnesiams yra jam pateiktas kaltinimas sunkiu nusikaltimu.
Ši istorija verčia priminti vieną, dar nuo sovietinių laikų besitęsiančią tradiciją – beatodairiškai prašyti ir taikyti griežčiausią kardomąją priemonę, t. y. suėmimą. Kodėl svarbu apie tai priminti? Tai svarbu todėl, kad asmuo, kuris yra tik įtariamasis, ir kuris gali vėliau būti išteisintas ar net neapkaltintas nusikaltimo padarymu, yra priverstas patirti pačią griežčiausią bausmę. Juk įtariamajam, kaip ir bet kuriam kitam asmeniui, taikoma nekaltumo prezumpcija ir garantuojama teisė į laisvę. Tai svarbu ir todėl, kad teismui besąlygiškai tenkinant tyrėjų prašymus suimti asmenis (teisėjai tenkina daugiau nei 95 proc. tokių prašymų), paneigiamas procedūrinis teisingumas, ir asmuo pradeda abejoti teismo nešališkumu. Kartais tenka išgirsti svarstymus, kad įtariamojo suėmimas tyrimo metu, galėtų padėti greitesniam bylos tyrimui. Norėčiau priminti, kad įtariamasis neprivalo duoti jokių parodymų, nors tai ir yra jo teisė.
Dar 1992 metais Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) byloje Tomasi prieš Prancūziją suformulavo taisyklę, pagal kurią įtarimai padarius nusikaltimą nėra pakankama priežastis skirti suėmimą – nesvarbu, koks sunkus nusikaltimas tai bebūtų ir kaip įtikinamai atrodo prieš įtariamąjį surinkti įkalčiai. Suėmimo negalima pagrįsti vien remiantis galimos bausmės griežtumu.
Europos Žmogaus Teisių Teismas aiškiai pabrėžia, kad suėmimas turėtų būti taikomas tik kaip išimtinė priemonė. Byloje Ambruszkiewicz prieš Lenkiją EŽTT teigė: „Asmens suėmimas yra tokia rimta priemonė, kad ji gali būti pateisinama tik tais atvejais, kai, apsvarsčius kitas, švelnesnes priemones, yra nusprendžiama, jog jų nepakaktų asmenų ar viešųjų interesų – dėl kurių suėmimas tapo būtinas – apsaugai. Tai reiškia, kad teisėjai yra įpareigoti nurodyti faktines aplinkybes ir argumentus, kodėl negali būti skiriama švelnesnė kardomoji priemonė.
Žmogaus teisių stebėjimo institutas 2015 metais atliko suėmimo taikymo Lietuvoje tyrimą. Tyrimo išvada - Lietuvoje suėmimas skiriamas per dažnai, sprendžiant suėmimo klausimą, linkstama remtis ydingais argumentais, kurie, kartais, akivaizdžiai prieštarauja Europos žmogaus teisių konvencijai.
Iš esmės įtariamasis gali būti sulaikomas tik esant rizikai, kad jis neatvyks į teismą, naikins įrodymus, bandys paveikti liudininkus arba įvykdys kitą nusikaltimą. Šios priežastys suėmimui numatytos ir 2015 metais pakeistuose Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso straipsniuose. Rizika privalo būti pagrįsta. Pavyzdžiui, 2005 metais EŽTT byloje Sulaoja priš Estiją, nurodė, kad grindžiant suėmimą pakartotinio nusikaltimo rizika, būtina pateikti įrodymus dėl realios galimybės padaryti naują nusikaltimą.
Kam reikia sulaikyti asmenį, jei jo negalima apklausti jam nesutinkant? Kai tyrėjai argumentuoja sulaikymą galimu poveikiu liudytojams ir galimu trukdymu rinkti įrodymus, ar tai reiškia, kad įrodymai dar nėra surinkti? Kokie yra pagrįsti įtarimai, kad asmuo gali trukdyti tolimesniam tyrimui? O gal neproporcingas prašymas taikyti sulaikymą teikiamas sąmoningai? Gal tai bandymas „priversti duoti parodymus“ ar prisipažinti, kai byloje akivaizdžiai trūksta įrodymų? Tokias abejones galėtų išsklaidyti tik aiškus, argumentuotas ir atitinkantis europinę praktiką teismo sprendimas. Nesinorėtų ir vėl raudonuoti prieš Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėjus.
Gintautas Bartkus – Tark Grunte Sutkiene advokatas, buvęs teisingumo ministras, Europos Komisijos patarėjų grupės narys
