Kita pusė Lietuvos verslo sektoriaus nieko neplanuoja, nes tenkina esama situacija arba ketina laukti geresnių laikų: palankesnės ekonominės situacijos, sveikesnio įmonės balanso, didesnių laisvų lėšų rezervo. Žinoma, plėtrai būtinos objektyvios prielaidos, be kurių tvarus verslo augimas kažin ar įmanomas. Kalbu apie subalansuotus įmonės finansus ir rinkos išmanymą.
Tačiau kuo pavojingas toks požiūris, kai apie pokyčius ir investicijas įmonės pradeda galvoti tik sulaukusios geresnių laikų? Iškyla reali rizika tokių laikų ir nesulaukti, nes įmonės nepastebės ar neatpažins besiformuojančių naujų tendencijų arba tiesiog nespės „įšokti į traukinį“, tai yra, laiku nepasinaudos naujomis galimybėmis ir tinkamai susiklosčiusiomis aplinkybėmis.
Verslo aplinka šiandien kaip niekad dinamiška, nuolat kintanti ir tuo pačiu – siūlanti daug daugiau plėtros galimybių. Todėl net ir išsaugoti pasiektą įdirbį įmonėms tampa dideliu iššūkiu. Rinka gali lengvai nurašyti savo lyderius bei novatorius, kai tik šie patiki iliuziniu status quo nekintamumu. Tai gerai iliustruoja mobiliųjų telefonų gamintojų „Nokia“ ar „BlackBerry“ atvejai. Mindžikuojant vietoje pavyti bėgančius konkurentus – misija neįmanoma.
Imtis verslo plėtros tinkamu laiku yra viena iš svarbiausių sėkmingo verslo formulės dedamųjų ir vienas didžiausių iššūkių verslo vadovams. Idealaus laiko investicijoms į plėtrą nėra, visuomet bus nežinomųjų ir rizikos, tačiau svarbiausia nepavėluoti priimant sprendimus ir išnaudoti rinkos potencialą.
Taigi, vaizdžiai kalbant, įmonių radaras, skenuojantis rinką ir ieškantis naujų galimybių plėtrai, turi veikti nuolatiniu režimu. Tą deklaruoja suprantantis ir lietuviškas verslas – dauguma minėtoje apklausoje dalyvavusių šalies įmonių vadovų pritaria, kad verslo galimybių reikia ieškoti nuolat. Deja, tokio supratimo veiksmais neparemiame – dauguma verslo vadovų plėtros galimybių paieškai ir analizei skiria vos pusvalandį ar net mažiau savo kasdienės darbotvarkės laiko.
Kad paveikslas, kaip Lietuvos verslas planuoja plėtrą, būtų išsamesnis, paminėsiu dar kelis apklausos rezultatus. Įmonių atstovų taip pat buvo klausiama, per kiek laiko investicija turėtų atsipirkti ir kokia turėtų būti jos grąža, kad įmonė ryžtųsi investuoti. Dažniausiai savininkai nurodė, kad ji turėtų atsipirkti per ne ilgiau nei trejus metus, o investicijų grąža turi siekti 11-20 procentų. Tik tokiu atveju įmonė ryžtųsi investuoti į plėtrą.
Suprantama, kad įmonės ieško greičiau atsiperkančių investicijų ir apčiuopiamo „čia ir dabar“ padedančio išgyventi rezultato. Tačiau verslo įmones norėtųsi paskatinti neapsiriboti tik trumpąja perspektyva. Neradus greitai norimą grąžą uždirbančių investicijų, verslas neturėtų nueiti į kitą kraštutinumą, tai yra, neinvestuoti visai.
Antanas Sagatauskas, „Swedbank“ Verslo klientų tarnybos vadovas
