Dabartiniai pensininkai, kurie augo kaime, visi baigė tokias pradines mokyklas, kur vienas mokytojas dirbo su 4 klasėmis, 15-20 mokinių. Tai buvo tikri keleto aplinkinių kaimų švietimo ir kultūros centrai. Kartą ar 2 per mėnesį atveždavo kiną, organizuodavo šventes, mokiniai dalyvaudavo rajoniniuose konkursuose.Su didžiausia pagarba prisimenu mūsų mokytoją P.Janušienę. Neturėjo nei padėjėjų, nei muzikos instrumentų, -mokytoja dainavo melodiją, mes, vaikai, šokome tautinius šokius. Vaidinome. Turėjome klasėje spintą, kurioje buvo bibliotekėlė ir net rašymo reikmenų savitarnos parduotuvėlė.Jei reikėjo naujos plunksnos rašymui ar sąsiuvinio, trintuko -padėję kapeikas arba skolon galėdavome nusipirkti.

Laimingi vaikai ir laiminga mokytoja... nuostabu. Mylekit savo mokytoja, tokiu nedaug.

Tokia ir turi būti mokykla. Tik šitaip, glaudžioje bendruomenėje, iš mažo vaiko galima išugdyti taurią, jautrią asmenybę, o ne nuasmenintą budulį, kurių pilnos mūsų įstaigos, ministerijos ir seimai.

Tai nuo kokio priešo kaimo gyventojai ginė pradinę mokyklą? Ar negėda LR valdžiai, nedirbančiai savo tautai ,o neaiškiems klanams ir kvailai biurokrato raidei ?Ką galvoja Švietimo ir mokslo ministerija ,aukštieji LR vadai,kai rašomi tokie popierėliai?

Grazus, geras straipsnis. Geras pavyzdys kitiems. Būtina kaimuose atkurti bent pradines mokylėles. Panaši tvarka Suomijoje.
Atgims mokyklos, atgims ir kaimas.Atgims kaimas-atgims Lietuva.