Iki šiol dar neužversta karininko Sauliaus Vitkaus, socialiniuose tinkluose apsimetinėjusio mergaite, pedofi lijos byla. Prieš savaitę 13– metė alytiškė tapo bendraamžio interneto draugo žmogžudystės auka. Vienos daugiau nei savaitę pradingusios merginos intensyviai ieško Kauno tyrėjai ir artimieji. Įtariama, kad ją taip pat galėjo pražudyti pažintys internete. Specialistai sutinka, kad dabar internete ne mažiau pavojinga nei gatvėje. O savo atžalų saugumu ir realiame, ir virtualiame gyvenime pirmiausia turi pasirūpinti juos mylintys tėvai.
Dingo kaip į vandenį
Sausio 13-oji kauniečių Boguševičių šeimai buvo lemtinga. Truputį po 19 valandos iš parduotuvės grįžusi Aldona rado mįslingą 22–ejų dukters Gabijos raštelį „Mama, nesijaudink. Turiu reikalų, grįšiu apie 23 valandą.“ Tačiau Vytauto Didžiojo universiteto trečiakursė, studijuojanti socialinį darbą, į namus nesugrįžo iki šiol. Kitą rytą po dingimo artimieji puolė jai skambinti, bet mobilusis telefonas buvo išjungtas. Anot artimųjų, Gabija prie kompiuterio praleisdavo daug laiko – naršė socialiniame tinkle „Facebook“, pažinčių svetainėse. Ji buvo užmezgusi pažintis su jaunuoliais netgi iš Graikijos, Turkijos, Didžiosios Britanijos, Saudo Arabijos. Žinoma, kad vienas graikas įkyriai kvietė ją į pasimatymą. Studentė su naujais draugais ne tik susirašinėjo elektroninėmis žinutėmis, bet ir bendraudavo skaipu. Jau išsiaiškinta, kad Gabija su vienu asmeniu mobiliuoju telefonu bendravo kelias valandas prieš pat dingimą. Merginos ieškantys tyrėjai trečiadienį iš jos namų išsivežė du kompiuterius, kuriais ji naudojosi. Tikimasi, kad patikrinę elektroninius laiškus ir kitus duomenis pareigūnai aptiks tai, kas gali padėti rasti bent užuominą, kur dingo Gabija. Rankų sudėję nesėdi ir studentės artimieji. Gabijos brolis Arminas Kaune iškabino šimtus plakatų, skelbiančių sesers paiešką, o tėvai kreipėsi į penkis ekstrasensus. Žmonės pranešė matę panašią merginą Kauno „Akropolyje“, Vilniaus ir Kauno viešajame transporte, bet šie faktai nepasitvirtino.
Draugas žmogžudys
13-metė alytiškė Jurgita buvo dingusi tik vieną dieną. Ją žmonės Vilniaus pakraštyje rado jau kitos dienos rytą. Tačiau negyvą. Mažametės kūnelis tysojo ant tako, vedančio nuo autobusų stotelės sodų bendrijos link. Mergaitė buvo sumušta, apiplėšta ir pasmaugta gumine virvele. Ekspertai dar turi nustatyti, ar ji buvo išžaginta, nes mergaitės apatinė kūno dalis buvo nuoga. Šalia kūno gulėjo tvarkingai sudėti jos drabužiai ir batai. Netrukus paaiškėjo, kad tą galėjo padaryti 14-metis vilnietis, su kuriuo ji susipažino ir porą savaičių virtualiai bendravo visame pasaulyje populiariame socialiniame tinkle „Facebook“. O šeštadienio vakarą Jurgita, neperspėjusi tėvų, atvyko į sostinę pirmą kartą pasimatyti su vaikinu. Kadangi įtariamasis gyvena netoliese, vaikai ėjo paauglio namų link. Tačiau tarp jų įvyko konfl iktas. Anot įtariamojo, jis ketino trylikametę išžaginti, bet jam nepavyko. Paauglys pareigūnams nesugebėjo paaiškinti, kodėl mergaitę nužudė. Antradienio rytą teismas leido nepilnametį suimti 3 mėnesiams. Jis kaltinamas tyčia nužudęs mažametį bejėgiškos būklės asmenį. Už tai vaikinui gali būti skiriama maksimali 10 metų laisvės atėmimo bausmė. Netrukus po įvykio žiniasklaidoje pasipylė kaltinimai socialiniam tinklui „Facebook“, tačiau VL kalbintas Ryšių reguliavimo tarnybos Tinklų ir informacijos saugumo skyriaus vyr.specialistas Vilius Nakutis sako, kad šiuo konkrečiu atveju jokie interneto svetainės pritaikyti apribojimai nebūtų padėję: „Facebook“ tinklalapyje yra galimybė nustatyti apribojimus su kuo bendrauti ar keistis informacija (tik su draugais, su draugų draugais ar su visais). Žmogų, paprašiusį tapti draugu, galima priimti arba ne. Taigi tai paties internauto valia“, – paaiškino V.Nakutis. Anot jo, svarbiausia taisyklė, kurios paisymas šiuo atveju būtų galėjęs netgi išgelbėti gyvybę, – vaikai su naujaisiais interneto draugais neturėtų susitikti realiame gyvenime. O jei jau vaikas išleidžiamas į pasimatymą su virtualiu draugu, jį turėtų palydėti vienas iš tėvų.
Pedofilas su mergaitės kauke
Turbūt daugelis prisimena dar vis neužverstą kraupią karininko Sauliaus Vitkaus bylą. Jis, Generolo Jono Žemaičio akademijos pulkininkas leitenantas, socialiniuose tinkluose užsiregistruodavo kaip nepilnametė mergaitė, ieškanti draugių. Pasinaudojęs mažamečių patiklumu 43-ejų karininkas iš jų gaudavo įvairių nuotraukų. Vėliau jis gąsdindavo, kad tos nuotraukos atsidurs internete, jei mergaitės nesutiks susitikti. Įgavęs mergaičių pasitikėjimo S.Vitkus pasiūlydavo užsidirbti pinigų – už fotosesiją žadėdavo 10 tūkst. litų. Kratas atlikę teisėsaugos pareigūnai S.Vitkaus kompiuteryje rado apie 100 tūkstančių pornografi nių vaikų nuotraukų. Jos buvo sukauptos per 3 metus. S.Vitkaus kaltinamajame akte – 62 epizodai dėl pornografi jos laikymo ir vaikų lytinio išnaudojimo, iš jų 11 – dėl mažamečių žaginimo. Karininko aukomis tapo 9–13 metų mergaitės iš įvairių Lietuvos miestų. Keturios iš jų buvo seksualiai prievartautos ar žagintos tiek gyvenamosiose, tiek viešose vietose. Kai kada mergaitės būdavo žaginamos ar prievartaujamos pakartotinai. Šiuo metu S.Vitkus suimtas iki balandžio vidurio ir teismo laukia Lukiškėse. Jis kaltinamas mažamečių vaikų tvirkinimu, vaikų įtraukimu dalyvauti pornografi nio pobūdžio renginiuose ir išnaudojimu pornografi nei produkcijai gaminti, pornografi nio turinio dalykų gaminimu ir laikymu, mažamečių vaikų išžaginimu ir jų seksualiniu prievartavimu. Už tai jam gresia 15 metų laisvės atėmimo bausmė. Komentuodamas šį atvejį tinklų ir informacijos saugumo specialistas V.Nakutis tik apgailestavo, kad nėra tokių sistemų, kurios leistų patikrinti su jumis bendraujančio vartotojo asmenybę, todėl niekada negalime žinoti, ar po dailios mažametės nuotrauka nesislepia piktų kėslų turintis „dėdulė“. „Pedofi lai puikiai išmano vaikų psichologiją ir žino, kaip su jais reikia elgtis elektroninėje erdvėje“, – įsitikinęs pašnekovas.
Amžiaus cenzas – neveiksmingas
V.Nakučio teigimu, formaliai į socialinius tinklus leidžiama užsiregistruoti ne jaunesniems kaip 13 metų asmenims. „Tačiau juk pats asmuo ir pateikia informaciją apie save. Tad niekas jam netrukdo patvirtinti, kad yra vyresnis. Todėl praktiškai nėra apribojimų į socialinius tinklus jungtis ir jaunesniems vaikams“, – pripažino specialistas. Kad amžiaus cenzas yra neveiksminga priemonė sutinka ir VL kalbintas Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininko pavaduotojas Tomas Ulpis. „Net įvedus apribojimą registruotis socialiniuose tinkluose, pavyzdžiui, ne anksčiau nei sulaukus pilnametystės, ar galime būti tikri, kad pilnamečiai saugiai bendraus? Kas gali garantuoti, kad internete susipažinę ir pabendravę 20-mečiai susitikę realybėje vienas kito nepaskers? Tuomet siūlysime neleisti registruotis interneto pažinčių puslapiuose nuo 30 metų? Manau, tokie draudimai beprasmiški. Niekas internete neatliks išvaizdos kontrolės funkcijos, nepaprašys suvesti asmens kodo, o galiausiai nesunku registruojantis vietoj 5 metų nurodyti 15“, – mano T.Ulpis.
Internete kaip gatvėje
Anot kriminalisto, iš esmės bendravimas internetu net ir tarp vaikų nėra blogas reiškinys, tačiau pavojų esama daug. Policija neturi galimybių nuolat sekti visos elektroninės erdvės, bet yra atliekama stebėsena dėl pornografi jos platinimo, prekybos žmonėmis ir pan. „O socialiniai tinklai nėra kontroliuojami, tiriami ir stebimi iki gaunamas pranešimas apie grėsmę. Juk negyvename visuotinio sekimo valstybėje, o ir bendravimas tarp žmonių Lietuvoje nėra draudžiamas“, – kalbėjo T.Ulpis. Anot jo, nusiskundimų dėl bendravimo internetu pasitaiko nuolat, tačiau jie reti. Kas galėtų padėti apsaugoti vaiką internete? Kaip VL pasakojo Ryšių reguliavimo tarnybos vyr. specialistas V.Nakutis, tėvai gali ir turi įdiegti vaikams turinio fi ltravimo priemones, kurios gali uždrausti pokalbių programas ar konkrečius interneto portalus. Tačiau specialistas pripažįsta: „Tai nėra geriausia išeitis, nes vaikai visuomet suras galimybių jungtis į socialinius tinklus ne namuose.“ VL pašnekovai sutiko, kad vis dėlto svarbiausią vaidmenį virtualiame savo vaikų gyvenime turi atlikti tėvai. „Svarbiausia yra vaikų švietimas, kokie pavojai jų tyko internete. Tėvai turėtų mokyti vaikus, kaip saugiai elgtis, domėtis, ką jie virtualioje erdvėje veikia. Ypač jei vaikai bendrauja per socialinius tinklus, naudojasi pokalbių programomis ar keičiasi tiesioginėmis žinutėmis, jiems reikėtų paaiškinti, kad svetimi žmonės virtualioje aplinkoje gali būti tokie pat pavojingi, kaip ir realiame gyvenime“, – teigė V.Nakutis. „Internetas yra tokia pat vieša vieta kaip ir gatvė, – sako T.Ulpis, – Jame yra visokių žmonių – ir gero, ir blogo linkinčiųjų. Todėl vaikai turi būti tėvų kontroliuojami. Kaip anksčiau liepdavome savo atžaloms neišeiti iš kiemo, nelaipioti medžiais ar stogais, nebendrauti su niekuo, išskyrus klasės ar kiemo draugus, neišeiti iš namų neperspėjus, taip dabar turime reikalauti vaikų atsakingai elgtis ir internete. O jeigu tėvai negali savo vaikų sukontroliuoti, tai jau yra ženklas, kad šeima turi psichologinių problemų.“
Reikia ne kontroliuoti, bet stiprinti ryšį
Algimantas Smailys, Psichologijos paslaugų centro psichologas
Jeigu vaikai nori bendrauti internete, reiškia jie neturi pilnaverčio bendravimo realybėje: nepakankamai gerai jaučiasi tarp savo draugų, klasėje, šeimoje. Nusikaltėliai – puikūs psichologai. Jie vilioja silpniausius konkretaus amžiaus ar lyties internautus. Tad asmeninių sunkumų turintys vartotojai netrunka užkibti ant jų kabliuko. Tėvai turėtų ne kontroliuoti savo vaikus, bet sukurti tokį ryšį, kad atžala jais pasitikėtų. Vaikas, ypač paauglys, per daug kontroliuojamas gali imti slėptis, atitolti nuo tėvų. Jei vaikas pasitiki savo artimaisiais, nebijos pasipasakoti, su kuo ir apie ką jis kalbasi internete, neišeis iš namų neperspėjęs, o ir tėvų patarimą priims ramiai, nesikarščiuodamas. Po visų šių įvykių blogiausia, ką tėvai galėtų padaryti, – uždrausti savo vaikams naudotis socialiniais tinklais ar net internetu apskritai. Kiekvienas draudimas sukelia norą priešintis. Vaikas ieškos būdų, kaip prisijungti prie interneto ne namuose, eis į pasimatymus be tėvų žinios, o tai visuomet gresia nelaime.
Virginija Mačėnaitė
