Šiandien minimos tragiškos 22-osios Černobylio atominės elektrinės sprogimo metinės. Ši nelaimė tiesiogiai paveikė ne tik Ukrainą, Baltarusiją, Rusiją ir kitas aplinkines valstybes, bet ir Lietuvą, rašo „Respublika“.
Prieš 22 metus saulėtą ir pavasarišką nuotaiką aptemdė netikėta žinia – sprogo atominė elektrinė. Tačiau informacija apie nelaimę tuometinėje Sovietų Sąjungoje buvo pateikiama itin skurdžiai. Užuot gyventojus raginus likti namuose ir imtis reikiamų saugumo priemonių, jie buvo raminami, kad nieko baisaus neatsitiko, o juo labiau Lietuvos tai nepaveiks.
Savanoriai be pasirinkimo
Tačiau tikrovė pasirodė kitokia. Gediminas Jančiauskas, Lietuvos judėjimo „Černobylis“ tarybos pirmininkas, nuo 1987 m. kovo 11 iki gegužės 5 d. 75222 pulko sudėtyje dalyvavęs Černobylio atominės elektrinės avarijos padarinių likvidavimo darbuose, „Respublikai“ pasakojo, kad iš Lietuvos į Černobylį buvo išsiųsta apie 7000 žmonių. „Kiek man žinoma, tuo metu ten mirė vienas lietuvis. Jį ištiko širdies smūgis. Gali būti, kad tokių buvo ir daugiau. Dabar jau yra mirę per 800 dalyvavusiųjų“, - apie katastrofos padarinius likvidavusių lietuvių likimus pasakojo G.Jančiauskas.
Jis pasakojo, kad niekas neturėjo žinoti, kur tuomet lietuviai buvo siunčiami. „Buvo taip įdomiai pasakyta: „Savanoriai, kas nori važiuoti į Černobylį, prašom sėsti į kairę pusę, o kas nori važiuoti į Šiaurę - į dešinę“. Tiesiog, buvo daromas didžiulis spaudimas, kad jūs privalote važiuoti, ir viskas“, - prisiminė vyras.
Baugi nuojauta
G.Jančiauskas pasakojo, kad jam teko skaityti įvairių šalių mokslininkų tyrimus apie šios tragedijos padarinius žmonėms. Tačiau jam labiausiai įstrigo faktas, kad tie, kurie dalyvavo avarijos likvidavimo darbuose, serga 6 kartus daugiau nei ten nebuvę. Daugelis dalyvavusiųjų skundžiasi, kad juos kankina siaubingi galvos skausmai, kurių priežasties gydytojai negali paaiškinti. „Šiaip ar taip, dar yra ir psichologiniai padariniai, vadinamoji antrinė trauma“, - pasakojo jis.
Išties tragedijos liudininkai dar ir šiandien negali ramiai pasakoti apie įvykį, nutikusį prieš tiek metų. Pats G.Jančiauskas į Černobylį vyko kitais metais. „Aš važiavau galutinai nežinodamas, kur važiuoju. Nujaučiau, bet nežinojau. Jau Rygoje supratome, kur veža. Baimės nejutome. Atrodo, save vis drąsindavai, bet kirminėlis toks vis kirbėjo. Keista dar vienas dalykas. Mokslininkai sako, kad tai nesąmonė, bet aš savo kailiu patyriau vadinamąjį radiacijos poveikį. Nežinau dėl ko, bet įvažiuojant į vietas, kuriose buvo didelis radiacijos kiekis, atsirasdavo metalo prieskonis burnoje ir tokie lyg dygliukai ant nugaros“, - prisiminė G.Jančiauskas, dirbęs gaisrininkų kuopoje, kuri nuo gaisro turėjo apsaugoti dalinį.
„Tačiau kartkartėmis, kaip visi kiti, važiuodavome į Pripetę valyti užkrėstų vietų ir pastatų. Pirmasis darbas man buvo valyti smėliu užpiltus telefoninius šulinukus, paskui prie „Piterio“ gamyklos kasėme sniegą, kad tirpdamas radioaktyvių dalelių nenuneštų į vandens telkinius. Mes buvome pakviesti pusmečiui. O šiaip dar buvo laikomasi principo - surinkai savo vadinamąją dozę - apie 20 rentgenų - ir gali tikėtis važiuoti namo“, - liūdnais prisiminimais dalijosi G.Jančiauskas.
Išsiųstas už nepaklusnumą
Siunčiamų į Černobylį žmonių amžius buvo gana įvairus, tačiau G.Jančiauskas pastebėjo, kad „iš Rusijos buvo siunčiami vyresni karininkai, perkopę 40 metų, o iš Pabaltijo buvo daug jaunesni. Vidurkis - 25-30 metų“.
Ne savo noru Černobylyje atsidūrusiam Stasiui Kudokui teko būti štabo viršininko padėjėju - važinėti po kaimus ir tikrinti atliekamus darbus. „Buvau paimtas kaip priedėlis, nes tariamai buvau prasikaltęs - susiginčijau kartą su armijos viršininku. Dėl šios priežasties beveik nedirbau. Man pasisekė - pavyko ištrūkti po dviejų mėnesių vieno armijos generolo dėka“, - prisiminė jis.
Vyras pasakojo, kad išvežtas buvo apgaulės būdu. „Iškvietė mane labai gudriai. Aš miegojau namie po pamainos. Atėjo į namus žmogus ir paklausė, ar aš esu. Galbūt niekas nebūtų jo įsileidęs, tačiau žmona pamanė, kad atėjo draugas, o tas įteikė man popierių raudonomis juostomis. Tuomet visi tylėjo, niekas nežinojo, kad Černobylis dega.
Tada viskas atrodė net įdomu. Mūsiškiai nekreipė dėmesio - nors matėme milicininkus su kaukėmis, pirštu mums rodė, kad smegenų neturite, mes dar visa kolona mašinose pasivažinėjome po Černobylį tiesiog sėdėdami ant dėžių be jokių apsaugų. Važiuojant pro Pripetę stebėjomės, kodėl taip lekiame, o tik vėliau mums papasakojo, kad vairuotojai norėjo kuo greičiau pervažiuoti ruožą, kuriame buvo fiksuojamas nežmoniškas radiacijos kiekis“, - pasakojo S.Kudokas.
Tariami mokymai
Kitas Černobylio tragedijos liudininkas Vidmantas Baltrėnas ten dirbo gydytoju. „Man teko lemtis būti vienam iš pirmųjų, kurie buvo ten išvežti. Pasirinkimo jokio nebuvo. Mus sukvietė į komisariatus ir pasakė, kad teks važiuoti į svarbią užduotį. Iš pradžių sakė, kad tai valstybinė užduotis, ir tik kai paėmė dokumentus, pranešė, kur teks vykti. Bet apie pačią padėtį mes irgi nieko nežinojome, net neįsivaizdavome“, - prisiminė gydytojas.
Jis pasakojo, kad pradžioje tai buvo įvardyta kaip dviejų mėnesių mokymai, po kurių bus leista grįžti namo, tačiau baigiantis tam terminui buvo pranešta, jog jis pratęstas iki pusės metų.
Pats V.Baltrėnas Černobylyje praleido du mėnesius. „Mano pareigybė buvo bataliono gydytojas radiologas. Iki to laiko bataliono medicinos punktuose tokios pareigybės nebuvo, tačiau galbūt dėl tos katastrofos ji buvo staigiai sukurta. Po dviejų su trupučiu mėnesio ta pareigybė buvo panaikinta ir mane išleido, o visi kiti liko ten iki galo. Nors mes tiesiogiai nevykdavome dirbti į tas zonas ir daugiausiai buvome medicinos punkte, su oru, vandeniu ir viskuo tikriausiai gavome visus įmanomus radioaktyvius elementus. Tuomet to nejutome, bet vėliau atsiliepė sveikatai. Daugiausiai nukentėjo tie paprasti darbininkai, kurie dirbo arčiausiai židinio. Daugelis jų grįžę tapo nebereikalingi šeimoms ir darbe, dėl to prasidėjo ir bėdos dėl alkoholio“, - pasakojo V.Baltrėnas.
Giedrė Lesmaitytė, Giedrė Matačiūnaitė
