Mano stovyklos „vanagai“ turėtų sutikti, kad ne visi „balandžiai“ yra Kremliaus liokajai. Tiesa, kad mums, putinofobams, atrodo, jog mes ne kartą pasirodėme esantys teisūs sakydami, kad Rusija grimzta į revanšizmą ir autokratiją. Vakarų įprotis pageidaujamus dalykus laikyti tikrove padėtį tik pablogino, o ne pagerino. Netgi nuosmukį išgyvenanti Rusija gali būti grėsmė ukrainiečiams ir kitoms pasienio valstybėms, kurioms tenka neproporcinga rizikos ir išlaidų našta. Žinant, kad Rusijos pinigai bei „skaldyk ir valdyk“ taktika susilpnino Vakarų ryžtą, daugelis įsivaizduoja, kad bet kuris, besipriešinantis griežtosios linijos politikai Kremliaus atžvilgiu, taip elgiasi dėl slaptų žemų paskatų.
Vis dėlto kai Jeanas-Claude'as Junckeris, Europos Komisijos pirmininkas, kritikuoja Europos politiką Rusijos atžvilgiu, kaip jis padarė praeitą savaitę, vargu ar naudinga nedelsiant jį apšaukti Kremliaus marionete. Galbūt jis klysta, bet nuoširdžiai: pavyzdžiui, manydamas, kad Rusija išgyvena ilgalaikį nuosmukį, todėl Kinija yra svarbesnė; kad dabartinis režimas Maskvoje galbūt yra mažiau blogas negu jo alternatyvos; kad tolesnis santykių blogėjimas neša vien pavojus.
Kremliaus propagandos klišės
Tuo tarpu nuoširdžiai palaikantys atsargesnę politiką Rusijos atžvilgiu, neturėtų nesukdami galvos perimti Kremliaus propagandos brukamų klišių. Ukraina nėra fašistinė. Rusijos rinkimai (ir plebiscitai) nėra tikri. NATO plėtra nėra Vakarų arogancijos rezultatas. Kremliaus kritikai nebūtinai yra rusofobai.
Maksimalistų nuostatos irgi nepadeda. Guodžianti, bet klaidinga mintis – kad rusai slapta svajoja apie vakarietišką demokratiją arba kad Putino režimas po kelių mėnesių žlugs. Jeigu kritikuojate savo oponentus dėl to, kad jie norima laiko tikra, turėtumėt pasistengti patys nedaryti tokios pačios klaidos. Panašiai ir realistai turėtų priimti tikrovę: Ukraina yra tikra šalis, kurioje gyvena tikri žmonės. Nėra prasmės apsimesti, kad ji neegzistuoja, arba kad ji galėtų būti nukišta į Rusijos vadovaujamą postsovietinių šalių grupę.
Abi pusės yra linkusios sutirštinti spalvas, vertindamos karinę padėtį. Tvirtinti, kad NATO tiesiog reaguoja į baimės kurstymą ir ginklų pramonės lobizmą – reiškia nepaisyti faktų. Netgi santūrūs analitikai nerimauja dėl Rusijos kariuomenės vis labiau iššaukiančio elgesio. Ponas Putinas yra blogai informuotas ir beatodairiškas. Tačiau perlenkti lazdą į kitą pusę taip pat yra nerimta. Baltijos šalys nėra ant invazijos arba „žaliųjų žmogeliukų“ antplūdžio slenksčio.
Vertinant plačiau, esminiai nesutarimai tarp „vanagų“ ir „balandžių“ mažėja. Tai iš dalies lemia faktas, kad ponas Putinas atgrasė daugumą linkusių taikyti jam nekaltumo prezumpciją. Iš dalies tai lemia ES, NATO ir Amerikos administracijos, kurios aiškiai (nors ir pavėluotai) pradėjo reaguoti į grėsmę, keliamą Rusijos.
Kaip pavyzdį paimkim kad ir energetinį saugumą. Pirmasis „Nord Stream“ dujotiekis, sujungęs Rusiją ir Vokietiją per Baltijos jūrą, buvo laikomas egzistencine grėsme šalyse, tokiose kaip Lenkija. Dabar, kai dujų tinklai tapo labiau liberalizuoti ir glaudžiau tarpusavyje susieti, pasiūlymas padidinti to vamzdyno pralaidumą tampa mažiau kontroversiškas. Blaiviai mąstantys žmonės gali nesutikti dėl jo privalumų ir trūkumų. Taip, tai bloga žinia Ukrainai, kuri neteks pajamų iš tranzito. Tačiau žinant ankstesnį Ukrainos elgesį, suprantama, kodėl Europos šalys nori diversifikuoti tiekimo kelius.
Aš tvirtai simpatizuoju vanagams. Bet negalime laimėti, jeigu neįtikinsime žmonių, kad esame teisūs, – o kad tai padarytume, turime labiau pasistengti, aiškindami savo poziciją.
