Stasys Stacevičius

NIEKO

Graužias vėtra nelyg prakeikta
nemiegoti, visai nemiegoti.
Gal tai vėtros ilga paskaita
apie porą, sniegynų užklotą.

Mūrų dantys tą vėtrą iškoš
ir praris tik apyžvarbį gandą...
Gal kautynėms – neaišku, su kuo –
vėtra bokšto viršūnę galanda.

Ar pažinsim užkeiktas vietas –
speigo užeigą, šalčio garažą?..
Vėtra retsykiais mąsto kaip tas,
kurs ilgai apie pragarą rašė.

Gal ir būtų šią naktį gražu
vėtrai perimti moteries kūną.
Virpa krūmai tarytum gausių
užmirštų karalienių karūnos.

Vėtros knygoj – aistra melzgana,
gervių daugtaškiai, kelio bemiegė...
Nieko gero ten apie mane,
ir kažkas pasislėpęs už nieko.