2 dalis:
Jei Vilniaus KPD teritorinio padalinio darbuotojai nebus sustabdyti, tai niokojimas tęsis. Beje, Vilniaus KPD teritorinio padalinio darbuotojai net dreba iš vidinio savo įsitikinimo, kad ne tik "vsio zakonno" padarė Aušros vartuose, bet ir kad jų pasirinktas restauravimo būdas yra pasaulinės kokybės.
Tiesa, viena detalė - jau Lydekos palėpės skandalas parodė, kad tame padalinyje nėra NĖ VIENO darbuotojo, kuris mokėtų skaityti brėžinius, arba tie, kurie skaito tuos brėžinius, bet leidžia niokoti tą paveldą , yra beviltiškai korumpuoti.
Tas pats tęsiasi ir dabar – vidiniuose paminklosaugininkų susirašinėjimuose žymi dalis mūru stoja niokotojų pusėn, arba kaip visada tyli. Jonas Glemža per paminklosaugos komisijos posėdį praktiškai gynė Aušros vartų niokotojus.
Kai D.Varnaitė, pamačiusi nuotraukas liepė R.Bitinui darbu stabdyti, tas atsisakė. Tik gavęs kitų teritorinių padalinių vadovų gėdinimus, bei D.Varnaitės įspėjimą, kad tuoj bus pradėta jo atleidimo procedūra , kažkaip šiaip ne taip išstenėjo tą stabdymą, bet kitą dieną vėl darbus leido D.Varnaitei nežinant. Kitaip tariant - maištas laive, puikiai jaučiant, kad didžioji dalis paminklosaugininkų-rangovų ir nemaža dali „specų“ ypač Kult.mine remia paveldo niokojimą.
Dabar darbai dar kartą sustabdyti, bet Vilniaus padalinio ir dalies centrinio Kultūros paveldo departamento „specai“ ir toliau aršiai gina tą euroremontą ir euroremontininkus, tiesa dabar jau slaptai (Vilniaus padalinys atvirai remia niokotojus).
Aš taip pat ne be nuodėmės (ypač prisidirbau atvesdamas į paminklosaugos sistemą 1991-1994 kai kuriuos darbuotojus, kurie žaibiškai perėmė sovietinę darkybos sistemą, įpročius bei tradicijas ir dabar tededirba ir prisidirba). Tuomet nežinojau, kad svarbiausia ne tik sugebėjimai, bet ir motyvacija. O motyvacija dalies jų - ne tik uždirbti kuo daugiau pinigų bet kokiomis priemonėmis pirmiausia vertybių griovimu –kad tik daugiau brangaus euroremonto būtų. Bet dalis jų, pasirodo, tiesiog nekenčia paveldo (nes prisikorupcinti galima būtų vykdant ir brangų restauravimą).
Visus tokius reikėtų atestuoti be eilės ir paleidus kaip Estijos ir Gruzijos policiją surinkti tuos padalinius iš naujo, ypač KPD Vilniaus ir dalį Apskaitos skyriaus.
Tiek patį skandalą dėl Aušros vartų darkybos, tiek kaltų paieškas, tiek bandymus kaltuosius pateisinti, tiek kraštinių paieškas, tiek visus tarpusavio kaltinimus bei priekaištus laikau labai naudingais lietuviškai paminklosaugai, nes atsiranda unikali proga ir pas mus Lietuvoje pradėti vietoj darkybos ar tvarkybos vykdyti tikrą , klasikinį lenkiškai-prancūziškai-anglišką paveldo restauravimą vietoje sovietinio stiliaus griovimo, dangstomo neva teisėtais leidimais ir derinimais kyšių bei ryšių pagalba.

Ar pro suniokotus Aušros vartus patekės europietiško restauravimo saulė?

1 dalis:
Lietuvos paminklosaugoje nuo 1951 metų iki pat dabar didžiąją daugumą sudaro paveldo naikinimo šalininkai, kuriems svarbu tik kultūros paminklų išorės darbai, ir už juos uždirbami pinigai, o vidus ir autentiškos detalės naikinamos beatodairiškai.
Konkretūs žmonės (bundoniai, bitinai, navickienės ir pan.) jau daug metų nuolat darkė Vilniaus paveldą visais įmanomais būdais. Darkė taip, kad net nepaminklosaugininkams kėlė pasipiktinimą - turiu omeny Moniuškos skverelio senosios tvoros sunaikinimą. Lietinę 19 amžiaus tvorą pasiėmė kažkokio garsaus dainininko berods tėvas, nes jis, skirtingai nuo profesionalių "restauratorių", įžiūrėjo vertę ir neišmetė į šiukšlyną.
Aš pamačiau tą naująją tvorą pernai, tai net atsisėdau, nes negalėjau patikėti, kad paminklosauga Lietuvoje degradavo iki tokio lygio.
Bet prisimenant, kad nuo Stalino laikų paminklosaugai vadovaujantis tuometinis Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkas Jonas Glemža darė milžinišką spaudimą šios komisijos narei Gražinai Drėmaitei, kad ji nesipiktintų tuo, kaip kiti , ne mažiau "profesionalūs" "restauratoriai" suniokojo I.Simonaitytės bibliotekos interjerus Klaipėdoje, matyt stebėtis nederėtų.
Beje, mane už mėginimą sustabdyti Klaipėdos I.Simonaitytės bibliotekos 19 a.pab.-20 a.pr. autentiško interjero griovimą tokiais pačiais metodais kaip ir dabar Aušros vartuose tuometinis kultūros paveldo departamento direktorius Albinas Kuncevičius išmetė iš darbo už tai, kad „stabdydamas neegzistuojančių vertingųjų savybių (o jos egzistavo) neva ardymą ir sustabdydamas dėl šio preteksto statybos darbus pažeidžiau „teisėtus rangovo lūkesčius gauti pelną už statybos darbus paveldo objekte ir tokiu būdu diskreditavau valstybės tarnybą“ (tokia formuluotė, tiksliau tokia motyvacija tiek pakraupino teismą, kad buvau gražintas į darbą)
Tuomet autento naikinimą visais būdais rėmė ne tik J.Glemža, ar A.Kuncevičius, bet ir tuometinis kultūros ministras Jonas Jučas, kult.ministerijos paveldo viršininkė Irma Grigaitienė, dauguma valdiškų paminklosaugininkų ir net didelė dalis Lietuvos ICOMOS narių. Kiti tylėjo. Kaip visada.
O kaltės buvo verčiamos ant Varnaitės , pvz. už Novotelio viešbučio statybą priešais Vyriausybę. Nors suderino bundoniai ir bitinai, kuriuos stogavo kult.ministerija ir vyriausybė, bei visokie verslininkai-plėtristai. Galų gale D.Varnaitę kitu pretekstu buvo atleista, o bundoniai-bitinai liko toliau niokoti paveldo.
O griauna istorines detales vis ta pati sovietinė mokykla – J.Glemžos-A.Gvildžio mokytinių kompanija, kurią iki šiol sistemingai dangstydavo Vilniaus KPD teritorinio padalinio darbuotojai, kurie visi turi pavardes ir konkrečiais veiksmais nuolat prisideda prie tų autentiškų vertybių naikinimo.

Visų pirma valstybinės institucijos (Kultūros ministerija, Kultūros paveldo departamentas, Žemės ūkio ministerija ir kt.) turi sutvarkyti žemės nuosavybės klausimus.

Civilizuotame pasaulyje bet koks nekilnojamas turtas yra besąlygiškai susietas su žeme, ant kurios tas nekilnojamas turtas stovi, tačiau Lietuvoje nuo sovietmečio laikų vis dar yra visiškai priešingai - pastatai - sau, o žemė - sau.

Dabar daug kur pastatai ir įvairūs kiti paveldo objektai jau seniai yra privačių savininkų nuosavybė, o žemės sklypai po šiais objektais, nors dažnai ir suformuoti, neleidžiami privatizuoti, kadangi nėra atitinkamame Vyriausybės nutarime nustatyta tokių sklypų pardavimo tvarka ir įkainavimas.

O juk kol nėra žemės įkainavimo metodikos, tai net ir nuomoti žemę yra neįmanoma.

Tai susiję su vadinamąja žemės paskirtimi.

Šiuo metu paveldo objektams nustatoma viena žemės paskirtis - konservacinė, visai nepriklausomai nuo to, kokie paveldo objektai yra ant tos žemės (arba po žeme): archeologiniai, laidojimo vietos, dvarai, vėjo ir vandens malūnai, bažnyčios, cerkvės, vienuolynai, sinagogos, kiti pastatai, paprasčiausi koplytstulpiai ir stogastulpiai, ir t.t.

Įdomiausia tai, kad valstybės biudžete milžiniška skylė, tačiau žemė po paveldo objektais yra piktybiškai "marinuojama" jau daugybę metų.

Tačiau nesutvarkius žemės nuosavybės reikalų neįmanoma nei gauti paskolų, nei dalyvauti įvairiose tarptautinėse paveldo išsaugojimo programose, nei galų gale sandėliuoti remontui reikalingas medžiagas.

Juk visi konkrečiam žemės sklypui taikomi apribojimai, tame tarpe ir gamtosauginiai bei paminklosauginiai, yra surašomi būtent žemės sklypo privatizavimo arba nuomos byloje. O bylos nėra, nes ją šiuo metu daugeliui paveldo objektų neįmanoma sudaryti.

P.S. Per eilę metų man jau susidarė toks įspūdis, jog tokia nenormali padėtis yra kažkam labai naudinga.