Vakar užtrukau darbe. Atsidusau pro langą pastebėjęs, kad po Vilnių migruoja sausakimši autobusai. Atsidusau, susikroviau daiktus, išjungiau šviesas biure, užrakinau duris ir nukulniavau į artimiausią Vilniaus viešojo transporto stotelę. Žmonių lūkuriavo nedaug, vos keli.
Pasižiūrėjau į laikrodį, mečiau žvilgsnį į autobusų grafiką. Ore išgirdau klausimą: „Gal žinote, kiek valandų?“ Apsidairiau, vyriškis klausė ne manęs. „Ar turite laikrodį?“ – garsiai klausė maždaug penkiasdešimties metų vyriškis šalia manęs stovinčio jaunuolio. Tasai neišsitraukęs ausinių iš ausų tik truktelėjo pečiais. Suprask, neturi.
„Gal kas nors žinote, kiek dabar valandų?“ – dar kartą paklausė vyriškis. „18.29“, – atsakiau taip pat garsiai, kaip ir jis. Vyriškis atsigręžė į mane.
„O kada važiuoja 3G?“ – paklausė.
Pažiūrėjau.
„18.32“, – pasufleravau. „Labai gerai, – tarė vyriškis. – Man reikia į vaistinę. Ieškojau čia, bet vieną jau uždarė, buvo viename iš tų gyvenamųjų namų. 43 kada važiuoja?“ Pažiūrėjau. „18.38“, – atsakiau. „Irgi visai greitai. Juo man būtų patogiau važiuoti, nes žinau vieną vaistinę Šeškinėje. Ji nėra tokia gera, bet man vis vien patogiau. Aš pats gyvenu ne Šeškinėje, bet gydytojas liepė nueiti į vaistinę vaistų dieną prieš vizitą pas jį. O man rytoj pas jį yra paskirtas vizitas.“ Šypsojausi. Linksėjau galva. Vyriškas ant galvos buvo užsimaukšlinęs dar sovietines blakes mačiusią kepurę... Pilką striukę buvo užsimetęs ant gelsvų marškinių, o kaklą nuo šalčio bandė slėpti senu pilku šaliku. Atvažiavo 3G. Sausakimšas. Privalėjau įlipti per priekines duris, nes rankoje spaudžiau vienkartinį taloną, kurį turėjau pažymėti. Komposteriai Vilniaus autobusuose – tik transporto priemones priekyje. Įvertinau situaciją – priekyje vietos man nėra.
Nubėgau iki trečiųjų durų... Dar girdėjau, kaip vyriškis sakė „O man geriau būtų 43“. Tačiau jis įlipo paskui mane. Pagalvojau, kad mano planas pabėgti nepavyko. Taip, būtent. Planas – pabėgti. Autobusas pajudėjo. Mano galvoje sukosi viena mintis: „Aš važiuoju zuikiu. Man gresia 100 litų bauda. Aš važiuoju zuikiu.“ Prasibrauti iki autobuso priekio tiesiog nebuvo šansų. O vyriškis tęsė. „Man tikrai būtų geriau važiuoti su 43. Bet su šituo pavažiuosiu vieną stotelę, išlipsiu ir tada nusileisiu nuo kalniuko. Žinau, kad ten yra vaistinė. Aš pats gyvenu ne Šeškinėje...“ Jis kalbėjo ne tik su manimi. Jis dairėsi į visus greta esančius žmones autobuse: į damą žalia striuke, į merginą, susirašinėjančią su drauge FB, į vyriškį, kuris apsimetė, kad jam parūpo jo džinsų spalva.
Jis pasakojo savo istoriją visam autobusui. Tačiau žmonės vos spėdavo nudelbti akis, kai vyriškis atsisukdavo į juos. „Man gydytojas liepė nuvažiuoti į vaistinę. Dieną prieš vizitą. Negerai. Susivėlinau. Sausio mėnesį užsirašiau pas gydytoją, gavau taloną tik vasario aštuonioliktai dienai. Anksčiau buvo gera vaistinė Konstitucijos prospekte. Tačiau jos jau nebėra. Dar žinau vaistinę Pilaitėje. Tačiau Šeškinėje jų turėtų būti daugiau. Labai gaila, kad vaistinės nekompensuoja vaistų 100 procentų. Aš geriu tokius, kuriuos kompensuoja, bet reikėtų kompensuoti visus, – dėstė vyriškis. – Šeškinėje tikrai turėtų būti kelios vaistinės. Pilaitėje gal ir būtų kokia viena. Bet šiandien buvau Pelesos gatvės vaistinėje, tai reikėjo užsakyti vaistus. Sakė, pagamins per dieną. Tikiuosi, rytoj jau bus. O Pilaitėje tikrai tik viena vaistinė kokia nors bus. Šeškinėje anksčiau buvo gerų vaistinių. Aš pats ne Šeškinėje gyvenu.“
Jis dairėsi, o žmonės slėpė akis. Aš žiūrėjau į jį, klausiausi ir bandžiau prisiminti nors vieną matytą vaistinę Šeškinėje. „O man šiandien dar pradėjo gerklę skaudėti. Taip įkyriai skauda, net plėšo... Man su šiuo autobusu reikia tik vieną stotelę nuvažiuoti. Nusileisiu nuo kalniuko ir persėsiu į kitą. Ten yra tokia vaistinė...“ Žiūrėjau į jį ir mintį apie tai, kad važiuoju zuikiu, išmušė kita, kur kas baisesnė mintis. „O jeigu čia esu aš po gerų dvidešimt ar trisdešimt metų? Čia aš.“ Ir iš tiesų – o kas yra apdraustas nuo to, kad po dvidešimt metų neturėsime su kuo pasikalbėti, galvosime, kad mūsų istorijos apie vaistines yra visiems įdomios? Autobusas sustojo. „Man vieną stotelę... Iki malonaus“, – pasakė vyriškis ir išlipo. Keleiviai atkuto, pradėjo judėti, žmonės išdrįso dairytis ir vėl nužiūrinėti kitus. O man tereikėjo nuvažiuoti vieną stotelę. Zuikiu.
Tai yra istorija. Kasdienė, paprasta istorija, kurioje susitiko žmonės su žmogumi. Jeigu matai tokias istorijas kelionėse, parkuose, sutinki žmonių, kurie priverčia susimąstyti, jei dėl ko nors baisingai skauda širdį, aplink matai neteisybę ar tavo istorija gali įkvėpti kitus – pasidalyk su mumis savo patirtimi bei mintimis.
„Balsas.lt“ kviečia savo istorijas siųsti elektroniniu paštu [email protected]. Tik kartu galime pasiekti, kad kiekvieno balsas būtų išgirstas!
