Janas Widackis - vienas iš nedaugelio žinomų Lenkijos politikų (1992-1996 metais Lenkijos ambasadorius Lietuvoje, šiuo metu Lenkijos Seimo narys), sugebėjusių per du dešimtmečius pakilti nuo įprastų Lenkijos pretenzijų Lietuvai skleidėjo iki protingų minčių apie mūsų valstybių ir tautų santykius propaguotojo ir netgi su pastebima simpatijos mūsų kraštui gaidele.
Pažvelkime į šią evoliuciją. Štai pora J.Widackio minčių 1993 metais (cituoju iš “Gimtojo krašto„ su žurnalisto komentarais): “Jeigu siekiame gerų santykių su Lietuva, tai tik todėl, kad ten gyvena daug lenkų„. Pone Dieve, o kas būtų, jeigu tų lenkų čia nebūtų? Karas, blokada? Įdomu, kokiu pagrindu Lenkija tvarko savo santykius su Latvija, Suomija ar Naująja Zelandija?“. “Užimti pareigas galima tik mokant lietuvių kalbą„ [čia pasipiktinimas dėl reikalavimo lenkų mokyklų direktoriams mokėti lietuviškai]. Įdomu, kokią kalbą reikia mokėti Lenkijoje, norint užimti mokyklos direktoriaus postą? Žinoma, juodadarbiu Lietuvoje (kaip ir Lenkijoje) galima dirbti ir mokant tik čigonų kalbą“.
Tokie akibrokštai jau tolima praeitis. Dabar J.Widackis piktinasi jau pačios Lenkijos veiksmais, pvz., dėl Lenkijos dotacijos bankrutuojančiam lenkų dienraščiui „Kurier Wileński“ (cituoju iš jo 2011 m. straipsnio „Dėl ko jaučiame nuoskaudą Vilniui“): „Bankrutuojančiam, nors jis reguliariai gauna iš Lenkijos kelių šimtų tūkstančių zlotų dotacijas. Be to, sužinome, kad laikraščio tiražas... du tūkstančiai egzempliorių! Jeigu beveik 300 tūkst. lenkų mažuma Lietuvoje nepajėgia išlaikyti savo laikraščio, tai čia kažkas ne taip“. J.Widackis piktinasi ir Lenkijos triukšmu dėl Lietuvos švietimo įstatymo, nes „Lenkijoje tautinių mažumų mokyklose Lenkijos istorija ir geografija bei pilietinis ugdymas yra dėstomi lenkiškai jau bent 20 metų“.
Naujausias ir čia aptariamas Jano Widackio straipsnis “Nustokime teikti peno lietuviškoms baimėms„ (“Przestańmy karmić litewskie fobie“) laikraštyje “Gazeta Wyborcza" (2012 05 12) taip pat argumentuotas ir subalansuotas (nors kai kurių netikslumų vis dėlto yra), todėl galėtų būti pavyzdžiu ir Lietuvos lenkams, kaip reikėtų žiūrėti į mūsų šalies tautinius reikalus.
Dar prieš dešimtmetį Lietuvos ir Lenkijos santykiai buvo vadinami geriausiais mūsų abiejų šalių istorijoje, rašo J.Widackis. Dabar jie yra blogi, apie tai oficialiai sakoma ir Varšuvoje, ir Vilniuje.
Ankstesnės Lenkijos “gerų santykių„ politikos “motina buvo Giedroyco idėja, o tėvu – pragmatizmas“. Toji politika rėmėsi nuostatomis, kad “pokarinės sienos yra nekeičiamos, istoriniai ginčai paliekami istorikams, nereikalauti lenkų mažumai to, ko nepasirengę duoti Lenkijos vokiečių ar ukrainiečių mažumai".
Čia galima pastebėti, kad Lenkijoje nėra nei vienos vokiečių ir ukrainiečių mokyklos dėstomąja šių mažumų kalba. Tačiau tai netrukdo Lenkijai kelti vos ne pasaulinį triukšmą dėl “baisios" lenkiškų mokyklų (jų beveik 100) padėties Lietuvoje, kuriose mokoma būtent lenkų kalba. Taigi J.Widackis duoda suprasti, kad Lenkija iš Lietuvos reikalauja per daug.
Lenkija aiškiai deklaravo, “kad rems visus Lietuvos lenkų siekius, besiremiančiais europietiškais standartais bei Lietuvos ir Lenkijos 1994 metų sutartimi... už šių ribų išeinantys Lietuvos lenkų mažumos lyderių reikalavimai paramos nesulauks ir tėra Lietuvos lenkų – Lietuvos piliečių ir jų valstybės reikalas“. Aukso žodžiai, deja, tie patys lyderiai jų net neketina klausyti.
J.Widackis pripažįsta, kad “iki galo tokios politikos nepavyko realizuoti„, o kaltininku laiko Lenkijos ryšių su tautiečiais užsienyje organizaciją “Wspólnota Polska“, kuri “politiką anapus Lenkijos rytinių sienų [t.y. Lietuvos kryptimi] vykdė nesiskaitydama nei su prezidentu, nei vyriausybe ir Lenkijos Senato pinigais finansavo lenkų mažumos radikalių lyderių veiksmus pvz., laikraštį, kuriame pavyzdžiu Lietuvos lenkams buvo pristatomi... Bosnijos serbai, o Lietuvos ir Lenkijos sutartis buvo įvardijama kaip Vilniaus ir Varšuvos masonų susitarimas". Tikrai, baisu pagalvoti, kur galėtų nuvesti toks Bosnijos serbų garbinimas Lietuvos lenkų laikraštyje, nes jų buvusio karo vado Ratko Mladičiaus vardas siejamas su vienais iš didžiausių žiaurumų, įvykdytų Europoje po Antrojo pasaulinio karo.
J.Widackis primena, kad Lietuvos lenkus „ypač mylavo sovietų valdžia, nes 300 tūkst. lenkų mažuma turėjo 120 lenkiškų mokyklų, kai pusė milijono Baltarusijos lenkų neturėjo nė vienos“.
“Lietuvių ir lenkų antagonizmo skatinimas buvo vienas iš valdymo svertų okupuotoje Lietuvoje„, kita vertus, “lenkų mažuma, neturėdama savo inteligentijos, sovietų Lietuvoje turėjo ribotas karjeros galimybes, tarp labiausiai pavykusių buvo darbas partiniame aparate, tarnyba kariuomenėje ir jėgos struktūrose. Nėra ko stebėtis, kad gimstant Lietuvos nepriklausomybei, lenkų visuomenės lyderiai elgėsi taip, kaip elgėsi, ko lietuviai iki šiol negali pamiršti“.
Vis dėlto, J.Widackis visai be reikalo aiškina, kad “pirmuoju nepriklausomybės laikotarpiu Lietuvos valdžia daugiau rūpinosi lenkų gyvenamųjų vietovių lituanizacija, o ne gyvenimo lygio kėlimu". Kai dėl lituanizacijos, tai, pvz., 1994 m. Šalčininkų rajone lenkai sudarė 79,6 proc. gyventojų, o 2007 m. - 79,5 proc. Negi čia lituanizacija? O dėl gyvenimo lygio, tai Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose jis neišsiskiria iš likusios Lietuvos, pvz., toks pat kaip Šalčininkuose vidutinis darbo užmokestis yra dvylikoje Lietuvos rajonų, o kaip Vilniaus rajone – daugumoje Lietuvos rajonų. Pagal socialinės paramos poreikį šie rajonai taip pat nėra vargingiausi.
Viena iš realių Lietuvos lenkų problemų, anot. J.Widackio, - žemės grąžinimas, “ypač Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose". Deja, statistika rodo, kad tarp minimų rajonų yra didelis skirtumas: esant šalies vidurkiui 98 proc., Šalčininkuose grąžinta žemė 97 proc. pretendentų, kai Vilniaus rajone – 88 proc. Taigi Šalčininkuose jokių problemų nėra, o Vilniaus rajone problemas, ne paslaptis, dažniau sukelia pati vietos valdžia.
Kartu J.Widackis pažymi, kad dėl žemės grąžinimo vėlavimo kalta ne tik Lietuvos valdžia, bet ir iš tarpukario laikų, t.y. Lenkijos paveldėta žemėtvarka, žymiai sunkiau pertvarkoma į šiuolaikinius standartus. O dėl Vilniaus miesto plėtros, tai J.Widackio nuomone, tokie procesai visada sukelia visuomenines ir ekonomines problemas, tautinis aspektas čia ne prie ko.
J.Widackis tiksliai apibūdina Lietuvos lenkų būseną: “lenkų mažuma, kaip ir kiekviena mažuma kiekvienoje valstybėje, jaučia diskomfortą būdama mažuma. Ne jos kalba išeina dauguma laikraščių, ne jos kalba diskutuoja parlamentas, ne jos kalba kalba dauguma gatvėje sutiktų žmonių. Tai sukelia kitas problemas: mane valdo svetimi, niekas nesirūpina mano interesais. Priešas, atsakingas už mano visas nesėkmes, yra vienas: valdančioji dauguma. Jeigu dar toji dauguma konfliktuoja su tautinės mažumos valstybe – šiuo atveju Lenkija, tai mažumos laukia nepavydėtinas likimas. Štai kodėl jai būtina, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai būtų geri".
Ar tai supranta Lietuvos lenkai? Vertėtų suabejoti, nes jų nuolatiniai skundai Lenkijai gerokai nuodija mūsų valstybių santykius. Štai kad ir Lietuvos lenkų skundai dėl lenkiškų mokyklų uždarymo. J.Widackis tai aiškina labai paprastai: “Lietuva nori uždaryti mokyklas, kuriose mažai mokinių. Tokios mokyklos uždaromos visame pasaulyje, taip pat ir Lenkijoje, ir visur pasaulyje tai sukelia mokytojų ir tėvų protestus. Lietuvoje tai turi ir tautinį matmenį: lietuviai nori uždaryti lenkišką mokyklą!"
Dėl lenkiškų pavardžių rašymo – “budinčios" temos, tapusios bene svarbiausia Lietuvos ir Lenkijos ginčo priežastimi, J.Widackis išaiškina, kad jų rašybą pagal Lietuvos ir Lenkijos sutartį turėjo nustatyti atskiras įstatymas. Nors praėjo 18 metų nuo sutarties pasirašymo, bet Lenkijos pusė tokio įstatymo projekto lietuviams nepateikė. Kita vertus, J.Widackio tvirtinimu, pavardžių rašybos keitimu nesidomi mažiausiai 80 proc. Lietuvos lenkų.
Dar viena “budinti" tema – Lietuvos švietimo reforma. J.Widackis primena, kad tie patys dalykai, dėl kurių dėstymo valstybine kalba protestuoja Lietuvos lenkai, Lenkijoje yra dėstomi valstybine kalba. “Prie ko čia Lenkija, - klausia J.Widackis, - tai Lietuvos piliečių (na ir kas, kad lenkų tautybės) ginčas su Lietuvos valdžia“. O ta proga atvykęs Lenkijos premjeras tyčia ar netyčia Vilniuje prie šv. Teresės bažnyčios leptelėjo, kad „Varšuvos ir Vilniaus santykiai priklausys nuo to, kaip Lietuvos valdžia traktuos lenkų mažumą“. Čia galima pridurti, kad net Rusija sau neleidžia tokios retorikos, pvz., su Estija ar Latvija.
J.Widackis primena ir Lenkijos ministro R.Sikorskio pasažą esą su dabartine vyriausybe nėra apie ką kalbėti, jis palauksiąs rinkimų ir naujos vyriausybės. Vėlgi pridurkime, kad Maskva tą patį sako apie Gruziją – kalbėsis tik tuomet, kai atsiras naujas Gruzijos prezidentas. Tokia Lenkijos politika, J.Widackio manymu, tik skatina Lietuvoje antilenkiškas nuotaikas.
“Lietuviai mūsų bijo, nes nebuvo tikri, ar pripažinsime dabartines sienas, ar nesistengsime susigrąžinti Vilnių, ar neremsime lenkų autonomijos, ar nepradėsime Lietuvos polonizuoti?„ “Žiūrint iš Krokuvos ar Varšuvos tos lietuvių baimės atrodo neracionalios. Bet jos tikrai yra. Mūsų interesas – juos nuraminti. Kantriai aiškinti, kad nebijotų dvikalbių užrašų lenkų gyvenamose vietovėse. Mes irgi ilgai bijojome tokių užrašų Šlionske ar Palenkėje... bijojome pripažinti Vroclavo vokišką praeitį, o dabar ja rūpinamės“.
Čia galima būtų suabejoti, ar būtų toks rūpestis, jei tame pačiame Vroclave dabar gyventų trečdalis vokiečių? Beje, pats J.Widackis apie tokią situaciją rašė minėtame 2011 m. straipsnyje: “Pabandykime įsivaizduoti, kad 20 proc. Varšuvos gyventojų sudaro vokiečiai (arba rusai – galima rinktis), o visoje Mazovijos vaivadijoje tų vokiečių (arba rusų) yra daugiau kaip 60 proc. Ar mes mielai sutiktumėme kabinti dvikalbes lentas Varšuvoje ir gretimoje vaivadijoje?“
“Reikia stengtis suprasti lietuvių požiūrį. Mūsų pasipūtimas, sunkiai slepiama panieka lietuvių baimes tik stiprina" – rašo J.Widackis. Tokių blaiviai mąstančių Lenkijos elito žmonių nėra daug, todėl kiekvieną jų palankų Lietuvai žodį turėtume pastebėti, išplatinti ir tarp lietuvių, ir tarp lenkų. Tuomet galbūt atsirastų mūsų visų tarpusavio supratimas, o po to, žiūrėk, ir normalus sugyvenimas.
