Viešoji erdvė pritvinkusi komentarais, versijomis dėl dvigubos žmogžudystės Kaune. Tarp jų šmėkščioja ir klausimai: kokią problemą iškėlė ši skaudi tragedija, kuo ji baigsis? Kuo ji baigsis, atidžiau stebint paskutinių bent dešimties metų politinius, socialinius, kriminalinius įvykius, atsakyti nesudėtinga. Greičiausiai niekuo.
Prabėgusios kelios paros po tragedijos tai patvirtino ir vaizdžiai atsispindėjo pareigūnų, institucijų vadovų, politikų reakcijoje. Net jei pasitvirtins viena iš keliamų versijų ar dėl to kai kas neteks postų, pokyčių teigiama linkme nebus. Ši tragedija dar kartą atidengė įsisenėjusią šalies problemą – valstybę drasko ir visuomenę žlugdo klanai. Klanai susieti piniginiais, giminystės, profesiniais ar kitokiais, apie kuriuos vis dažniau užsimenama internetiniuose komentaruose, saitais.
Ne vienerius metus kalbama apie teisininkų, medikų, bankininkų, energetikų, statybininkų ir kitus klanus, kurie pasidaliję Lietuvą. Ne kartą į viešumą iškeltos skandalingos sąsajos ir veikla. Tačiau aprimus aistroms, klanai tik stiprindavo savo įtaką. Žmonės įvairiais būdais buvo pratinami prie jų viešpatavimo, nebaudžiamumo.
Lygiagrečiai vykdytas ir visuomenės išpilietinimas. Rezultatas pasiektas. Klanų atstovai tapo žymiais visuomenės veikėjais, užimančiais garbingas pareigas. Daugumą politikų, parlamentines partijas jie tiesiog pavertė savo marionetėmis. Taip pat ir atpirkimo ožiu: visuomenės įniršis pirmiausia tenka politikams, žodis „partija“ tolygus keiksmažodžiui. Piliečiai įtikinti, jog politinės partijos yra blogis, kuriuo neverta teptis. Jie net nebando stoti į jas ir keisti tas partijas iš vidaus. Tokiu būdu stabdomas ir politinių jėgų masiškumas. Klaninei sistemai labai patogu turėti silpnas partijas ir viskuo nusivylusius, netikinčius ir nepasitikinčius niekuo piliečius.
Atrodo, klanai Lietuvoje yra įtikėję į savo visagališkumą, pamiršdami, kad ir išpilietintos visuomenės kantrybė visgi nėra begalinė. Laikui bėgant, pavieniai atvejai gali išaugti į masinį pasipriešinimą klaninei sistemai. Juolab, kai visuomenė nuolat tam provokuojama.
Vienas klanas ką tik prastūmė daug diskusijų, ginčų ir nepasitenkinimo sukėlusią švietimo (aukštojo mokslo) reformą. Kitas klanas buldozeriu dabar stumia vadinamą sveikatos apsaugos reformą. Vyriausybės reklamuojamas vadinamas „Nacionalinis susitarimas“ įteisina ir tenkina statybininkų, bankininkų ir kitų klanų finansinius interesus. Juk pagal šį susitarimą ir jame numatytus viešo ir privataus sektoriaus partnerystės pilotinius projektus valstybės piliečiai iš savo biudžeto mokės klanams ilgalaikę duoklę. Jos sumos įspūdingos – milijardai litų. Vien vienos tokios programos apimančios 25 metų laikotarpį projekte, pavadintame „Viešojo ir privataus sektorių partnerystės viešosios infrastruktūros modernizavimui programa“ numatyta skirti 14,7 mlrd. litų iš valstybės biudžeto. Kodėl tiek? O gi paskaičiuota labai paprastai ir primityviai. Privatus sektorius per porą artimiausių metų pastatys viešosios infrastruktūros objektų už 6,425 mlrd. litų.
Šiuos pradiniam programos finansavimui numatytus pinigus privatūs statytojai galės pasiskolinti iš bankų, tarkim, 25 metams su 10 proc. palūkanų. Tuo privataus sektoriaus indėlis į partnerystę ir baigsis. Tuo tarpu valstybės indėlis kur kas didesnis: kasmet iki pat 2035 m. bus skirta po 600 mln. Lt dotacija šios programos vykdymui. Į šią sumą, aišku, įskaičiuotos ir bankų palūkanos. Statybininkų klanas sumąstė genialią investiciją: jis apsirūpintų pačiu patikimiausiu ir ilgalaikiu finansavimu – iš valstybės biudžeto. Ir jiems nė motais, jog tokia programa sukurpta pažeidžiant Investicijų įstatymą, kad visi kiti investiciniai projektai (visoje valstybės investicijų programoje yra 760 investicinių projektų, o minėta programa apima tik 268) bus pasmerkti vegetuoti. Nebent įvyktų stebuklas ir per tą laikotarpį Lietuva taptų turtinga. O jei bus atvirkščiai? Jau bus pasirašytos sutartys, įsigalios Civilinio kodekso sutarčių teisė ir kitos vyriausybės nieko negalės pakeisti. Jau būsim pamiršę kas tais 2010-2011 m. buvo pastatyta, o vis dar mokėsim mes visi. Tai ne kas kita, kaip valstybės skolos užmaskavimas nuo tarptautinių organizacijų ir pačių savęs apgaudinėjimas, o daliai verslo – eilinis garantuotas pinigų iš biudžeto kanalas 25 metams pagal jau įprastą Lietuvoje schemą.
Visuomenei pats laikas pagaliau nustoti būti kantria, kenčiančia mase. Kuo anksčiau tai suprasime ir pasipriešinsime klanams, tuo lengviau išvengsime neigiamų pasekmių. Nereikia šaudyti, žudyti ar panašiai keršyti. Tereikia, kaip, pavyzdžiui, jaunos mamytės kovoja už motinystės išmokų solidžių viršutinių lubų išsaugojimą, kad taip jos pakovotų ir už vaikų ligoninę. Manau, medikų klanas būtų priverstas stabdyti tokią prieš pacientą nukreiptą sveikatos reformą. Lygiai taip pat visuomenė galėtų padėti ir LR Prezidentei tesėti savo rinkimų pažadus.
Arvydas Akstinavičius yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas
