Ar žinote, kokia mūsų planetos gentis ir jos kalba yra atsidūrusios ant išnykimo ribos? Manote, kokie nors mumba – jumbai Brazilijos džiunglėse arba Australijos aborigenai? Nieko panašaus. Pasirodo, didžiausias pavojus gresia ne kam kitam, o mums – lietuviams ir mūsų gimtąjai lietuvių kalbai.
Bet tai dar ne viskas. Norite sužinoti, kas yra aršiausi lietuvių kalbos niekintojai, klastingai prasibrovę į į mūsų valstybės valdžios koridorius? Paaiškėjo, kad tai – krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, Seimo Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Vytenis Andriukaitis ir kultūros ministro patarėjas Imantas Melianas. Gal jų yra ir daugiau, bet kiti kol kas liko neįvardinti. Bet tegul jie irgi dreba, laukdami įtūžusios tautos neišvengiamo atpildo...
Būtent tai galima sužinoti iš “Vilnijos„ draugijos pirmininko Kazimiero Garšvos interviu “Lietuvių kalba gujama iš Lietuvos“, kuris buvo išspausdintas nevienareikšmiškai vertinamame dienraštyje “Respublika" š.m. birželio 26 d. Jei ką nors tie postringavimai sudomintų – jie laisvai prieinami internete. Mano reikalas – atkreipti maloniojo skaitytojo dėmesį į tuos K.Garšvos teiginius, kurie neatitinka tikrovės ir klaidina žmones.
Trumpai užsiminęs apie rengiamą Valstybinės kalbos įstatymą ir lygtai tarp kitko “demaskavęs" R.Juknevičienę bei V.Andriukaitį (nors taip ir nesupratau – kuo gi jie taip prasižengė), K.Garšva užsipuolė būsimą Tautinių mažumų įstatymą ir jo rengėjus.
Pirmiausia iš jo interviu sužinojau, kad šį įstatymą “pagal senus autonomininkų reikalavimus„ rengia... lenkai. Labai keista, nes mano kalbinti įstatymo rengimo darbo grupės nariai visi kaip vienas tvirtino, kad iš keturiolikos grupės narių tik vienas vienintelis atstovauja Lietuvos lenkų sąjungai. Tiesa, yra grupėje dar keli tautinių mažumų atstovai – vienas Lietuvos totorius (politologas), vienas rusas (istorikas), vienas žydas (TV laidų prodiuseris) ir vienas azerbaidžanietis (Tautinių bendrijų tarybos pirmininkas), bet niekaip neįšeina prikergti jų prie “autonomininkų“. Visi kiti darbo grupės nariai atstovauja skirtingoms ministerijoms, taip pat Lietuvos istorijos institutui ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijąi. Kuo ne “lenkų sąmokslas"?
Todėl niekaip negalima sutikti ir su K.Garšvos teiginiu, kad “[įstatymo] koncepcija prastumta, nes ją kūrė daug tautinių mažumų atstovų, nepakankamai susipažinusių su Lietuvos Respublikos įstatymais„. Tai netiesa ir dėl to, kad po kiekvieno darbo grupės posėdžio kiekvieną įstatymo projekto punktą aprobuodavo institucijų, delegavusių savo atstovus į tą grupę, teisininkai. Neturiu jokio pagrindo manyti, kad jie išmano Lietuvos įstatymus prasčiau nei “Vilnijos“ draugijos vadovas.
Ypatingai kliūvo buvusiam (beje, o kodėl ne dabartiniam?) darbo grupės pirmininkui etnopolitologui I.Melianui, nes “jis visai nesiklausė mūsų [t.y. “Vilnijos„ draugijos] pastabų“. Na, jei tos “pastabos" buvo tapačios K.Garšvos teiginiams, kuriuos aš čia dar pacituosiu – tai labia gerai, kad ponas Imantas jų nesiklausė.
Melas liejasi beveik kiekvienoje K.Garšvos interviu eilutėje. Štai jis teigia, kad pagal būsimą įstatymą “teritorijose, kur kompaktiškai gyvena daug tautinės mažumos atstovų, sudarančių ne mažiau nei 20 proc. visų gyventojų, bus įteisinta regioninė kalba„. Bet “regioninės kalbos“ sąvokos įstatymo projekte nėra visai, ten buvo kalbama tik apie galimybę viešai vartoti (įskaitant viešuosius užrašus) vietinę kalbą gyvenvietėse, kuriose atitinkamos tautinės mažumos atstovai sudaro virš trečdalio (bet ne penktadalio, kaip teigia K.Garšva!) visų gyventojų (beje, paskutinėse įstatymo projekto redakcijose ir šių skaičių neliko). Bet ponas Garšva, juk tai yra visuotinė europinė norma!
Iš tolesnių K.Garšvos išvedžiojimų aiškėja, kad dėl skaičių nesuklysta, tai yra sąmoninga spekuliacija. Įsiklausykite į ją patys: “Pavyzdžiui, gal apie 20 proc. Vilniaus gyventojų sudaro lenkai. Tad visose valstybės institucijose, kurios įsikūrusios Vilniuje, jos darbuotojai privalėtų mokėti lenkų kalbą. Jei nemokėtų - būtų atleidžiami iš darbo. Kitataučiai, jei su jais nebūtų bendraujama jų gimtąja kalba, galėtų pakelti triukšmą, iškviesti policiją. Tai liestų ne tik rajono savivaldybę, bet ir ministerijas ir panašiai„ – ir toliau - “būtų rašoma „Wilno“, „Kowno“ ir panašiai. Visagine būtų pripažinta regioninė rusų kalba, Naujojoje Vilnioje - baltarusių kalba...Arklių gatvė rusakalbių gyvenamose teritorijose vadintųsi „Lošadinaja ulica“ “... Daugiau šių apokaliptinių “pranašysčių“ galima nebecituoti.
K.Garšva puikiai žino, kad viskas, ką jis sako, yra visiška nesąmonė. Žino, kad netaps pagal būsimąjį Tautinių mažumų įstatymą nei Kaunas Kowno, nei Vilnius Wilno, nei Arklių gatvė Lošadinaja ulica. Žino, kad nebus Naujoje Vilnioje užrašų baltarusių (gudų?) kalba, nebus Vilniuje esančių valstybės institucijų darbuotojai atleidžiami iš darbo dėl to, kad nemoka lenkiškai, ir kad nekvies kitataučiai dėl to policijos.
Žino, tačiau visvien kursto Lietuvos gyventojų daugumos – lietuvių – nepasitikėjimą ir priešiškumą kitataučių mūsų bendrapiliečių (pirmiausia – lenkų) atžvilgiu, ir atsakomąjį tautinių mažumų nepasitikėjimą mūsų bendros valstybės geranoriškumu. Ar reikia aiškinti, kokiai dideliai valstybei, esančiai į rytus nuo Lietuvos, visa tai yra naudinga?
Pernai rugpjūčio pabaigoje man teko dalyvauti Tautinių bendrijų namuose vykusioje konferencijoje, skirtoje tautinių stereotipų įveikimui. Tuomet vienas iš pranešėjų atkreipė susirinkusiųjų dėmesį, kad dažniausiai tautinių bei apskritai istorinių stereotipų kūrėjais ir platintojais tampa ne profesionalūs istorikai ar politologai, o savamoksliai diletantai. Tad ir ponui K.Garšvai noriu palinkėti neklaidinti daugiau ir nekiršinti savo paistalais žmonių, nekankinti saves ir kitų niekaip neįkandamais etninės istorijos ir politologijos dalykais ir sugrįžti prie savo pirmosios meilės – dialektologijos. Šiaip ar taip, bet Vikipedija rodo, kad paskutinis savarankiškai parašytas K.Garšvos darbas, dar kažkiek susijęs su kalbotyra, pasirodė... 1989 metais.
