Apie Liūtą Mockūną prirašyta daug gražių žodžių. Gerai, kad taip – jis jų vertas. Man prisidėti trukdo savotiška priežastis – žinau, kad Liūtas iš to pasišaipytų. Pasąmonėje girdžiu, kokiu balsu nusijuoktų. Susipažinome beveik prieš penkiasdešimt metų, tada susiklostė ironija paremtas bendravimo būdas ir jis išsilaikė per visus tuos dešimtmečius. Su ironija galima kalbėti ir apie labai rimtus dalykus – išties, kai vienas kitą gerai pažįsti, apie itin rimtus dalykus su ironija kalbėti lengviau. Tačiau ironija toks dalykas – vieni supras, kiti – ne. Netinka eksportui. Ypač netektį menančia proga.
Netekome ne tik Liūto Mockūno – jo mirtis dar vienas ženklas, kad artėja laiko riba, už kurios nebebus… ko? Žinau, ką noriu pasakyti, bet nerandu tinkamo žodžio. Sakyti „generacijos“ – tarsi pretenzinga ir nepakankamai tikslu. Sakoma, kad vienas paveikslas gali atstoti tūkstanti žodžių. Pažvelkim į dvi grupines nuotraukas. Pirmoje Liūtas yra, antroje jis galėtų būti. Antrąją visi pažįstame. Joje – minia, matosi keletas trispalvių, yra ir Latvijos vėliava, gal Estijos, fone matosi Katedros detalė (tuometė „Paveikslų galerija“). Tai mitingas Katedros aikštėje Sąjūdžio laikais.
Mintimis nusikelkim apie 50 metų į ateitį. Galima manyti, kad tuometis žiūrovas pažvelgęs į nuotrauką pagalvos, kad regi žmonių sambūrį, kuriuos jungė bendra patirtis, kurie suplaukė į aikštę vedami bendro siekio. Siekio, kuris buvo realizuotas. Kažin ar jam kils kita mintis – visi čia atvaizduotieji jau mirę. Abu teiginiai bus
teisybė.
Antroji nuotrauka vaizduoja grupę žmonių apie 1956 metus Market Parke. Šiuo atveju negalima dar sakyti, kad „visi“ mirę, tačiau šiais, 2007 metais, artėjame prie meto, kada taip bus. Liūto mirtis – dar vienas žingsnis link tos ribos.
Ką noriu pasakyti tuo nelabai vykusiu palyginimu? Tikslių analogijų nebūna, tačiau jei tikslumo nereikalausime, panašumų galime įžvelgti. Pavyzdžiui, grupę Market Parke jungia didesnė bendra patirtis, negu suplaukusius į Katedros aikštę. Ganėtinai unikali patirtis. Karas vaikystės metais, pabėgėlių stovyklos Vokietijoje, emigracija – kam į Australiją, daugumai – į JAV. Po to metai, kai reikėjo pastangų, daug tų pastangų prisitaikyti, išmokti, rasti savo vietą margoje aplinkoje, ir štai jie Market Parke. Tai savotiška užuovėja, mikropasauliukas dideliame pasaulyje. Panašaus pobūdžio mikropasauliukų buvo sukurta visa virtinė. Market Parkas – vienas iš labiausiai vykusių. Atsidūrus tokioje aplinkoje dėl būvio kovoti nebereikia – žinai, kas esi, nereikia sukt galvos, kaip elgtis. Galima atsidėti kitiems dalykams. Kiekvienam pagal poreikius. Gal pakanka bendrumo jausmo gurkšnojant alų eiliniame Market Parko bare, paįvairinant tai apsilankymu „Jaunimo centre“ per „Antro kaimo“ pasirodymus. Jei turi polinkių būti ne tik žiūrovas, bet ir aktyvus dalyvis – aplinka tam palanki.
O kaip su siekiu, kuris jungia susibūrusius abiejose nuotraukose? Šią analogiją sunkiau apibūdinti. Susirinkę Katedros aikštėje savo siekį pergyvena intensyviau. Gal daliai – tai nedrąsi svajonė, bet daugumai susirinkusiųjų visiškai aišku, jog tai – Lietuvos nepriklausomybė. Tą akimirką, kai fotografas nuspaudė mygtuką, šio siekio Market Parko grupė taip intensyviai nepergyveno. Išties, gal jų mintys visai kitur. Tačiau tas siekis yra, jis ilgalaikis, visuomeninės veiklos plotmėje – jis pagrindinis. Jis suteikia pamatus daugeliui veiksmų, kuriais jie ateityje užsiims, kai kurie veiksmai ateityje turės pasekmių.
Šitai parašius, vėl prieš akis atsiranda Liūtas. Jis ironiškai šypsos ir numoja ranka. „Ką čia priskiedei, tėvai. Kokios čia dar pasekmės…“
Mūsų laikais skeptiškumas ir juo pagrįsta ironija tapo bendravimo pamatu. Liūtas bent jau viešai rodomo skeptiškumo turėjo su kaupu. Per pusšimtį bendravimo metų ta tema ginčijomės ne kartą – negali keist tradicijos vien užtai, kad vienas iš mūsų ėmė ir numirė. Ne tais žodžiais, bet sakyčiau maždaug taip – „O kodėl tu darei, ką darei Liūtai? Kodėl prisidėjai prie „Akiračių“, organizavai keliones į Lietuvą, vežei spaudą, priimdavai pas save iš Lietuvos atvykusiuosius, rašei....“ Jo veikla apibūdinta šituose puslapiuose, užtai toliau nevardinsiu. Grįšiu prie mūsų neužbaigto ginčo. Liūtas kategoriškai sakytų – „Neskiesk, visa tai neturėjo jokios įtakos“.
Nelengvai atremiamas teiginys, tačiau, kad jis klaidingas, išduoda pabrėžtinas žodelio „jokios“ pavartojimas. Beviltiška bandyt apibūdinti neapibūdinamą, atseit – kokią įtaka tai turėjo? Šitą pokalbio tašką pasiekus tarsi laimėdavo Liūto ironiškas skepticizmas. Prisieidavo pokalbio tęsinį atidėti kitam kartui. Dabar jau to kito karto nebus. Nebebus prieštaravimų, užtai pasakysiu –
„Liūtai, tai tu neskiesk. Gyvenai, dirbai, stengeis. Atlikai savo, kaip draugas galiu kitiems sakyti – atlikai nuoširdžiai. O dėl pasekmių... Negi mums jas įvertinti?“
