knygoje gausu praktiškų patarimų, kaip sutramdyti vaiką, tiesiog reikia jį sudominti tuo ko jis nesitiki

Knyga patraukia dėmesį vien savo viršeliu, tačiau pradėjus skaityti galima nusivilti. Auklėjimo metodai visiems gerai žinomi. Taigi knyga skirta jauniems nepatyrusiems tėveliams.

Dovanų gavusi knygą Adeles Faber „Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų ir kaip klausyti, kad jie kalbėtų“,labai apsidžiaugiau. Per vakarą perskaičiau net pusę.
Skaitydama šią ištrauką:
“ Kai grįžau iš seminaro, radau savo vaiką, gulintį ant žemės ir ištiktą pykčio priepolio. Mano vyras tiesiog stovėjo ten ir pasibjaurėję stebėjo, jis pasakė :“Na gi, vaikų specialiste, pažiūrėsima, kaip susidorosi su tuo“. „Pajutau, kad turiu naudotis proga. Pažiūrėjau į Džošą, kuris vis dar spardėsi ir rėkė, paėmiau pieštuką ir bloknotą. Tada atsiklaupiau ant žemės ir padaviau jam pieštuką su bloknotu sakydama :“Štai, parodyk, koks esi piktas. Nupiešk, kaip jautiesi“.
Džonas nedelsdamas pašoko ir pradėjo piešti „Piktus“ apskritimus. Tada parode man ir pasakė: „Štai koks esu piktas“
Aš atsakiau: „Tu iš tikrųjų esi piktas“ Išplėšiau dar vieną popieriaus lapą iš bloknoto: „Parodyk daugiau“
Jis įsiutęs terliojo lapą, o aš dar kartą pasakiau: „Berniuk, koks tu piktas!“ Pakartojo viską dar kartą. Kai padaviau jam ketvirtą popieriaus lapą, jis neabejotinai buvo ramesnis. Jis ilgai žiūrėjo į lapą, po to pasakė: „Dabar parodysiu savo džiaugsmingus jausmus“. Nupiešė apskritimą su dviem akim ir šypsenėle. Tai buvo nepakartojama. Per pora minučių iš isteriko jis pavirto besišypsančių vaiku ir tik todėl, kad jam leidau parodyti, kaip jis jautėsi. Po to vyras pasakė: „Ir toliau lankyk grupės užsiėmimus“

Prisiminiau ir savo vaikiuko situaciją, ji man pasirodė labai analogiška, tik kai mano vaikiukui 14 mėnesiukų ji buvo sprendžiama panašiai,bet kitaip ir aš vaiko netramdžiau, iš jos neatiminėjau “žaislo”, o leidau jai pačiai nuspręsti tai padaryti..
Vaikiukas paėmė mano šlepetę ir kiša į burnytę, aš jai sakau: “Negalima”, o ji kad įsiverks,kad pradės ant grindų vartytis (nors ta šlepetė vis dar jos rankose). Žinoma, aš šlepetės neatiminėjau, o paėmiau jos mėgiamą žaislą – dėlionę ir aš atsigulusi ant pilvo pradėjau dėlioti, ji verkdama į mane pažiūrėjo, priėjo arčiau ir pati atidavė man mano šlepetę, aš ją apsiaviau ir vėliau mano vaikiukas prisijungė prie dėlionės {aš dėjau į vietą, o ji išiminėjo}.