Neseniai rašiau apie du garsaus lietuvių dailininko, knygų iliustruotojo Petro Rauduvės (1912 - 1994) jaunystėje pieštus paveikslus, patekusius 2004 – 2005 m. į Biržų krašto muziejų „Sėla“.
Juos muziejui padovanojo P.Rauduvės jaunystės dienų pažįstami Leonardas Tuomenas (1926 – 2004) ir jo sesuo Eugenija Lilija Tuomenaitė – Šidagienė, g.1924 m..
Jie abu gimė Eglynės vienkiemyje Biržų girioje, lankė Virškupėnų pradžios mokyklą. Netoliese tuo metu gyveno ir Rauduvių šeima, atsikėlusi iš Pasvalio rajono ir nuomavusi žemę. Su būsimo garsaus dailininko jaunesniu broliu Antanu Leonardas draugavo, žaisdavo, padėdavo jam ganyti.
Petras Rauduvė tuo metu baigė Biržų gimnaziją ir pradėjo mokslus Kauno meno mokykloje. Atostogų metu aplankydavo ir kaimynus. Taip tėvai Jonas Tuomenas (1887 - 1947) ir Marija Jakubonytė - Tuomenienė (1891 - 1959) paprašė būsimą garsų dailininką nupiešti Marijos tėvelių, o Leonardo ir Lilijos senelių Kotrynos Variakojytės - Jakubonienės (1862 - 1947) ir Jurgio Jakubonio (1846 - 1914) portretus.
Senelio Jurgio Jakubonio portretą saugojo Leonardas Tuomenas, o senelės Kotrynos paveikslas buvo Eugenijos Lilijos Tuomenaitės - Šidagienės šeimoje. Brolis su seserimi sutarė šiuos paveikslus dovanoti Biržų muziejui.
Taip Jurgio Jakubonio ir Kotrynos Variakojytės - Jakubonienės šeima vėl simboliškai susijungė, tik šį kartą jau Biržų muziejuje.
Jau tuomet man paskambino tuometinė Kvetkų mokyklos direktorė Danutė Martinkėnienė ir prisistatė esanti Petro Rauduvės dukterėčia, jo brolio Antano duktė. Ji pasakė, kad Kvetkų bažnyčioje yra dar vienas P.Rauduvės tapytas paveikslas. Sutarėme ateityje šio klausimo nepamiršti ir jį nušviesti visuomenei.
Ir štai aš svečiuose pas D.Martinkėnienę Biržuose. Malonus siurprizas buvo pažintis ir su P.Rauduvės seserimis Antanina Rauduvaite ir Konstancija Rauduvaite – Skeberdiene, gyvenančiomis Biržuose. Seserų pasakojimai ir atsiminimai tik papildė žinias apie praėjusius metus, apie Rauduves. Jos jau tik dviese likusios iš gausios Rauduvių šeimos.
Antanas Rauduvė (1882 – 1963) ir Antanina Ubavičiūtė – Rauduvienė (1892 – 1940) turėjo septynis vaikus: Joną, Petrą, Barborą, Antaną, Juozą, Antaniną, Konstanciją.
D.Martinkėnienė prisiminė pasisvečiavimus Vilniuje pas dėdę, jis pasidalindavo kūrybiniais planais, rodydavo esamus darbus, dažnokai prisimindavo savo dėstytoją, kitą garsų mūsų kraštietį dailininką Petrą Kalpoką.
1987 m. ji išsikėlė dirbti į Kvetkus. Vieną kartą , apie 1990 metus, besisvečiuojant, Danutė pasipasakojo dėdei, kad dirba Kvetkuose. Jis netikėtai pasakė, kad Kvetkų bažnyčioje turėtų būti jo paveikslas ir paprašė pažiūrėti.
To paveikslo istorija tokia. „Nukryžiuotasis“ - tai dailininko grafiko P.Rauduvės vienas pirmųjų tapybos darbų, pieštas apie 1932 m. Šia technika jis piešė nedaug, bet šis yra būtent toks.
Nuo Virškupėnų iki Kvetkų yra apie 11 kilometrų. Seserys dabar prisimena, kad Petras, matyt, iš anksto buvo gavęs Kvetkų klebono prašymą ir atostogų metu namuose jis piešė paveikslą.
Antanina gerai prisimena, kaip jis tapė namuose, ant drobės, ištemptos ant rėmo. Su šypsena ji prisimena, kad broliui netgi šiek tiek sutrukdė, nes, matydama nupieštą iš Kristaus žaizdos tekantį kraują, sumanė patikrinti, ar čia tikras kraujas, ar ne ir taip pirštu nutrynė dažus. Petrui vėliau teko kraują tapyti iš naujo.
Danutei dėdė pasakojo, kad jis, tapydamas šį paveikslą, tikėjosi užsidirbti ir taip paremti ir save, ir šeimą. Tačiau viskas išėjo kitaip.
Petras atgabeno į Kvetkus paveikslą, užėjo pas kleboną. Tas ir sako:
- Tai kiek norėsi už jį?
- Prieš kleboną nepatogu sakyti kainą, - prisiminė P.Rauduvė. Kiek duosit, tiek bus ir gerai.
Tas ir davė – 50 litų. Seserys prisimena, kaip Petras buvo susikrimtęs, kaip jis buvo nuliūdęs, o Danutei dėdė po daugelio metų pasakojo, kad jis iš tikrųjų tikėjosi „kaunietiškų“ kainų – apie 200 litų.
Grįžusi į Kvetkus, dukterėčia pradėjo paveikslo paieškas. Paklausė tuometinio Kvetkų kunigo Stanislovo Krumpliausko, tas nieko nežinojo, bažnyčioje paveikslo nesimatė. Vėliau pradėjo klausinėti bažnyčios tvarkytoją, užėjo su ja į zakristiją ir ten pamatė dėdės paveikslą, pastatytą ant kėdžių.
Vėliau D.Martinkėnienė paveikslą nufotografavo ir 1992 m., kai P.Rauduvė šventė 80 -ies metų jubiliejų, tas nuotraukas nuvežė į Vilnių ir padovanojo dėdei bei jo svečiams, tarp kurių prisimena monsinjorą K.Vasiliauską, aktorių L.Noreiką, keramiką V.Miknevičių ir kitus įžymius meno žmones.
Dabar paveikslas yra naujai įrėmintas ir toliau kabo Kvetkų bažnyčios zakristijoje. P.Rauduvės seserys Antanina ir Konstancija jį pirmą kartą pamatė prieš kelis metus, kai dalyvavo metinėse Kvetkuose.
Tiek seserys, tiek D.Martinkėnienė pasakoja, kad P.Rauduvės tokių netikėtų paveikslų gali būti ar atsirasti ateityje ir daugiau. Jos prisimena poeto Eugenijaus Matuzevičiaus pasakojimus apie mokslo metus gimnazijoje, kada jis gyveno pas šeimininkę Rotušės gatvėje kartu su Petru.
Broliai Eugenijus ir Leonardas Matuzevičiai iš savo tėviškės, vykdami į Biržus, atsiveždavo kaimiško maisto, o Petrui dažnai jo pritrūkdavo. Tai jis atsilygindavo šeimininkei, nupiešdamas ir padovanodamas paveikslą.
Besimokydamas Kauno dailės mokykloje, P.Rauduvė susipažino ir kitu garsiu mūsų kraštiečiu, Biržų gimnazijos absolventu poetu Bernardu Brazdžioniu (1907 - 2002). Kaip prisimena Antanina ir Konstancija iš brolio pasakojimų, į dailės mokyklos dėstytoją Petrą Kalpoką kreipėsi Bernardas Brazdžionis, prašydamas rekomenduoti vyresnio kurso studentą iliustruoti knygai. P.Kalpokas rekomendavo P.Rauduvę.
Įdomi gyvenimiška istorija susiejo Petrą Rauduvę ir su rašytojo rokiškėno Liudo Dovydėno (1906 - 2000) šeima. L.Dovydėnas yra ir įdomaus, ir sudėtingo likimo žmogus. Jau būdamas gana žinomas rašytojas, jis 1940 m., Tarybų Sąjungai okupavus Lietuvą, tampa vadinamo Liaudies seimo nariu, pirmininko pavaduotoju, vėliau užėmė aukštas pareigas Švietimo ministerijoje.
1941 m. okupavus Lietuvą vokiečiams, L.Dovydėnas tik per plauką išvengia mirties už savo „tarybinę“ veiklą. 1943 m. jis parašo savo garsiuosius prisiminimus „Užrašai“ iš to pirmojo tarybinio laikotarpio.
P.Rauduvę su Dovydėnų šeima suvedė atsitiktinumas. L.Dovydėnui gimė sūnus, tačiau iškilo pavojus dėl jo gyvybės ir reikėjo skubiai pakrikštyti. Ir taip Petras su B.Bernardo žmona Aldona tapo mažojo Dovydėniuko krikštatėviais.
L.Dovydėnas vėliau emigravo į JAV. Atgavus Lietuvai Nepriklausomybę, grįžo į Lietuvą, čia ir mirė. Dabar Vilniuje gyvena ir P.Rauduvės krikštasūnis.
Taip su gerbiamomis Antanina, Konstancija ir Danute prisiminėme garsų dailininką Petrą Rauduvę, jo paveikslą Kvetkų bažnyčioje, rudenį artėjantį 95 -erių metų gimimo jubiliejų, gana netikėtus atradimus, gyvenimiškus pokštus ir atsitikimus.
Antanas Seibutis yra Biržų krašto muziejaus „Sėla“ muziejininkas
