Linai, esi vaikinas, kuris po mokyklos baigimo neskubėjo mokytis toliau, o pasirinko ieškoti savęs. Kodėl taip pasirinkai ir nesekei bendruoju pavyzdžiu – „vidurinė – universitetas“?
Nebuvau tikras, ką tikrai noriu studijuoti ir koks yra mano tikrasis pašaukimas, tačiau tikrai žinojau – noriu išvažiuoti iš Lietuvos, pagyventi vienas, sutikti naujų žmonių ir, kas svarbiausia, pakeliauti po pasaulį. Dirbau darbus, kuriems nereikėjo kvalifikacijos, todėl neįgijau daug patirties, tačiau sužinojau, ką reiškia pinigų kaina ir kaip juos teisingai naudoti. Svarbiausias mano tikslas buvo įtvirtinti anglų kalbos žinias ir man tai pavyko padaryti.
Tu – dažnas savanoris vasaros festivaliuose. Nuo ko viskas prasidėjo ir kodėl jau kelias vasaras iš eilės tave galima sutikti garsiausiuose Lietuvos festivaliuose? Ką tau suteikė savanoriavimas?
Kadangi muzikos festivalių bilietai yra ne iš pigiausių, tai buvo paskata tapti savanorių komandos dalimi. Į festivalį norėjau patekti dėl nemokamo bilieto ir galvojau, jog padaręs sau paskirtas užduotis, pelnytai pasilinksminsiu, tačiau viskas buvo kitaip. Įsitraukiau į veiklas, susipažinau su daug naujų ir įdomių žmonių, prisiliečiau prie festivalio virtuvės ir visa tai užvirė mano viduje. Jau trejetą metų iš eilės į festivalius važiuoju kaip savanoris ir tuo džiaugiuosi.
Festivaliuose teko ir fotografuoti. Fotografija tuo metu buvo labai didelė mano aistra, su kuria net siejau savo gyvenimą, tačiau dabar ji yra truputį nustumta į šoną. Nepaisant to – fotografuoti vis dar mėgstu ir myliu tai, ką užfiksuoju. Esu surengęs kelias parodas, bet viena yra sulaukusi išskirtinio dėmesio. Ji – apie senyvus kaimo žmones. Šios parodos nuotraukas dariau su labai dideliu užsidegimu, nes turėjau galimybę bendrauti su senoliais, perkopusiais devintą dešimtį ir turinčius didelę gyvenimo patirtį. Taip pat šios parodos nuotraukos pernai rudenį Sveikatos apsaugos ministerijos iniciatyva buvo išspausdintos kalendoriuje.
Kokias artimiausias keliones planuoji ir kur save įsivaizduoji po 5 metų?
Kelionės – mano svajonės, kurias stengiuosi išpildyti, kad ir kiek jos kainuotų laiko ar pinigų. Keliaudamas vienas turiu daugiau paspirties bendrauti su sutiktais žmonėmis ir išeiti iš savo komforto zonos. Ir toliau siekiu savo svajonių–kelionių, nes su kiekviena kelione jų apetitas didėja.
Artimiausiuose mano planuose – apsisprendimas, kuria studijų kryptį pasirinkti. Noriu baigti mokslus ir, tikriausiai, dar studijuodamas pradėti kurti savo paties verslą. Gyvenime dirbti reikia, bet tik dirbant sunkiai ir daug galima užsitikrinti sotų gyvenimą, o man tai lygu kelionėms. Taip pat svajoju bent metus pagyventi Amerikoje, nes kelionė į Niujorką sujaukė mano mintis.
Kaip manai, kas svarbiausia asmeniui, norinčiam įsilieti į darbo rinką? Ar svarbu būti tokia nepriklausoma asmenybe kaip tu?
Norint įsilieti į darbo rinką svarbiausia yra tikėti savo jėgomis, nudirbti net sunkiausias užduotis, taip pat turėti asmeninį gyvenimo planą, pagal kurį norima lipdyti savo gyvenimą.
Kuo laisvesnis žmogaus protas, kuo labiau jis jaučiasi nepriklausomas nuo aplinkos ir aplinkinių, tuo daugiau jis gali pasiekti ir imtis įvairių veiklų, kurios aplinkiniams gali būti nesuprantamos, tačiau reikalingos jam pačiam. Svarbiausia yra svajoti ir siekti savo svajonės.
