Ar galima ne sostinėse, ne užsienyje sėkmingai kopti į mokslo aukštumas? „Taip“, — tvirtina 2010 metų pabaigoje mokslų daktarais tapę trys nė trisdešimties metų neturintys mokslininkai: Šiaulių universiteto Gamtos mokslų fakulteto Aplinkotyros katedros lektoriai Laura Veriankaitė, Aurelija Malciūtė ir Martynas Kazlauskas. “Šiaulių krašto“ diskusijoje jie kalba apie pasirinkimo sėkmę, kas ją lemia, studijų ir mokslo aktualijas.
Unikali trijulė
Visi trys jaunieji mokslininkai vienas po kito apsigynė mokslo daktaro disertacijas. Yra išugdyti tos pačios Aplinkotyros katedros, kurioje dirba. Buvo pirmieji prieš dešimtmetį įsteigtos taikomosios ekologijos specialybės studentai, visi — iš vieno kurso. Baigė Vilniaus universitete magistrantūros ir doktorantūros studijas. Nė vienam iš jų dar nėra trisdešimties. Visi trys — dvidešimt aštuonerių.
„Tai unikalus atvejis, nes vis įsivaizduojama, kad iš Šiaulių kilęs, Šiaulius pasirinkęs, toli neisi, — apie jaunuosius kolegas “Šiaulių kraštui“ sakė Aplinkotyros katedros vedėja docentė dr. Ingrida Šaulienė. — Visas jų kursas buvo išskirtinis. Dar du daktaro disertacijas ginsis 2011— aisiais. Dvidešimt vienas buvo kurse, taigi, kas ketvirtas — mokslininkas. Taikomosios ekologijos studijos tada buvo universiteto proveržis, nes iki tol biomedicinos krypties mokslų Šiaulių universitete nebuvo.“
Jaunieji mokslininkai diskusijoje patvirtino, kad būtent dėl šios visiškai naujos studijų programos prieš dešimt metų rinkosi Šiaulių universitetą. Juoba, kad kitur Lietuvoje tokių studijų nebuvo. Ir nors po studijų buvo pasiūlymų likti Vilniuje, jie grįžo į Šiaulius.
ŠU Gamtos mokslų fakultete vien Aplinkotyros katedra turi 8 tyrimų laboratorijas, tarp jų — augalų biotechnologijų, kurioje galima klonuoti augalus. O viskas prieš dešimmetį prasidėjo nuo paprasčiausio kriminalistų padovanoto mikroskopo. Šiandien tyrimai atliekami 200 tūkstančių litų kainavusiu stereomikroskopu su vaizdų analizės sistema. Į Šiaulius tyrimų atlikti su šiuo mikroskopu atvažiuojama iš kitų universitetų, Kauno klinikų.
Gerų pavyzdžių apsuptyje
— Kodėl rinkotės mokslininko kelią? Ar studijuodami buvote „moksliukai“?
A. Malciūtė: Tikrai, ne. Tiesiog gerus mokytojus turėjome. Į tokią aplinką mus įspraudė, kad kitaip neišėjo. Su mumis dirbo garsūs mokslininkai, mokslo grandai: tuometinė Aplinkotyros katedros vedėja profesorė Vida Motiekaitytė, atvažiuodavo dėstyti docentas Zigmantas Gudžinskas, profesorė Izolda Pašakinskienė, profesorius Zenonas Dabkevičius. Kitokio kelio negalėjome rinktis, nes matėme labai gerus pavyzdžius.
— Šiaulių nelaikote mokslo provincija? O gal gailitės, kad neišvažiavote kitur? Ypač po magistrantūros, doktorantūros studijų Vilniuje?
M. Kazlauskas: Šiauliai man yra tik privalumas. Kai stojau į doktorantūrą, ŠU Gamtos fakultetas ėmėsi mano studijas finansuoti. Buvo suinteresuotas parengti specialistą, o studijuoti ekologiją buvo tik viena vieta. Tai buvo konkretus veiksmas — supratau, jog čia jauni žmonės yra reikalingi, gali dirbti ir tobulėti.
A. Malciūtė: Studijavome Vilniuje šešerius metus. Niekada nebuvo dvejonių pasilikti. Aš džiaugiuosi sugrįžusi, dirbu mėgstamą darbą, gaunu už tai pinigus. Ko daugiau reikia? Juolab kad čia mūsų laukė — visus tuos metus. Galimybės Šiauliuose ne prastesnės, nei Vilniuje. Nežinau, kas tą nuomonę suformuoja, kad Šiauliai yra provincija — mes savo pavyzdžiu įrodėme, kad taip nėra.
L. Veriankaitė: Būtent Šiauliuose jauti išskirtinį bendravimą ir palaikymą. Čia turime viską, ko reikia — darbinę aplinką, kurioje galime kelti ir realizuoti savo idėjas, diskutuoti mokslinėse diskusijose.
Atradinėti yra žavu
— Skelbiama, jog Lietuvoje yra šeši tūkstančiai mokslininkų, iš jų pusė — pensinio amžiaus. Kodėl jauni žmonės į mokslą neina? Dėl mažų pinigų?
L. Veriankaitė: Mes didelių pinigų neuždirbame, bet mokslininko motyvacija visai kita. Mūsų darbas paremtas tyrinėjimais, o atradinėti yra žavu.
A. Malciūtė: Iš mokslo tikrai neprasigyvensi. Jeigu neįsitrauksi į projektinę veiklą, finansuojamą iš europinių fondų, bus labai sunku. Aš dirbu ŠU Botanikos sodo jaunesniąja mokslo darbuotoja. Botanikos soduose vidutinis net vyriausiojo mokslo darbuotojo atlyginimas yra tik aštuoni— devyni šimtai litų į rankas.
M. Kazlauskas: Kelią renkamės pagal tai, ką mėgstame. Kad aukso kalnų mokslininkai neuždirba sužinojau tik įstojęs į universitetą. Vėliau supratau, kad iš mokslininko algos išgyventi galima, bet turčiumi neįmanoma tapti. Ką gaunu, užtenka, kad išgyvenčiau ir išlikčiau žmogumi.
Svarbu atradimą padaryti — kad ir ne visai tautai svarbų, o tik penkiems žmonėms.
— O pavyko?
M. Kazlauskas: Žinoma. Mano disertacijos tema — visuomenės nuomonė apie Lietuvos stambiuosius žinduolius, jų populiaciją ir valdymą. Konkrečiai — apie vilkus. Tokia gamtos ir socialinių mokslų derinio disertacija Lietuvoje buvo pirmoji. Darbo vadovas Linas Balčiauskas sakė, kad ją galima kloti Prezidentei ant stalo.
Vilkai reikalingi miestiečiams, tiems, kurie nesusiduria su vilkų daroma žala. Dėl moralinio pasitenkinimo. Kai kam net svarbu nuvažiuoti į sodybą, kuri gali būti apsupta vilkų ir išgirsti jų kaukimą. Tam yra įkurti net viešbučiai miškų viduryje.
O kaimo žmonėms vilkai sukelia tik pyktį. Tikras vilkas daro žalą, pjauna gyvulius. Žmonės kaimuose gyvena be darbų, pinigų gauna pardavę veršį. Veršis kainuoja tūkstantį litų. Jeigu vilkas kelis veršius papjovė, tai žmogui pražudė visas jo metines pajamas. Žmonės verkia apie tai pasakodami.
Kaimo žmonėms turėtų būti mokamos kompensacijos už vilkų padarytą žalą. Jeigu kompensacijos nemokamos, tai turi išlikti vilkų medžioklė. Taigi, ateityje bręsta konfliktas. Tai gal ir reikia disertaciją kloti Prezidentei ant stalo?
A. Malciūtė: Mano disertacija — apie rododendrus, apie ŠU Botanikos sodo rododendrų kolekciją, kurią kuriant teko dalyvauti, apie jų būklę, prisitaikymą prie naujų sąlygų. Rododendrai savaime Lietuvoje neauga. Jie yra introdukuoti. Disertacija apima ir rododendrų dauginimą iš sėklų.
Džiaugiuosi, kad pavyko ir knygą apie rododendrus išleisti.
L. Veriankaitė: Mano tema susijusi su žiedadulkių sklaida atmosferoje: kas lemia žiedadulkių sklaidą, kokios meteorologinės sąlygos, taip pat tolimoji žiedadulkių pernaša buvo analizuojama.
— Tai iš kur mes jų gauname?
L. Veriankaitė: Pačias tolimiausias žiedadulkes dažnai sudėtinga įvertinti, bet kad gauname jų iš kaimynų, iš Centrinės, Pietinės Europos, tai taip. Retais atvejais — iš Skandinavijos, bent jau sezono pabaigoje.
Pačias žiedadulkes labai sunku kontroliuoti, sienos joms neegzistuoja, pavėjui keliauja. Dėl taršos dar galima kaltinti kokią valstybę, kad blogai tvarkosi, o čia nieko nepadarysi. Yra tokių žiedadulkių morfo tipų, kurie prisitaikę įveikti labai tolimus atstumus. Palankiomis sąlygomis galime gauti didelį kiekį tokių nepageidaujamų žiedadulkių, kaip ambrozijos. Pas mus Lietuvoje ta augalų gentis neišplitusi, o mes fiksuojame jų žiedadulkes, kurios yra labai alergeniškos. Ta informacija, prognozės yra svarbios alergiškiems žmonėms.
Žiedadulkės — bazinė mūsų katedros tema. Mes vieninteliai Lietuvoje tokius tyrimus atliekame ir informaciją teikiame jau kokie šešeri metai.
Kur einame
— Šiandien ekologinės problemos ypač aktualios. Kur einame: susinaikinimo ar harmonijos link? Koks čia mokslininko vaidmuo?
M. Kazlauskas: Žmonija siekia harmonijos, kurią pati sugriovė. Ir mokslas, gamtos valdymas tampa privalomu įrankiu, kitaip jos nepasieksime.
Ką užteršiame, suardome, privalome atstatyti. Aplinkos kaita neišvengiama, ir žmogus turi spręsti, ką ir kaip daryti, kad išliktų gyvūnija, augalija ir pats žmogus.
Mokslininkai parengia teorinius pagrindus, o sprendžia politikai. Mokslininkai numato problemas daug metų į priekį, bet politikai patiki tik tada, kai ištinka nelaimė.
L. Veriankaitė: Mokslininkai buvo, yra ir bus reikalingi. Tik visuomenė į jų vizijas ir idėjas neatsižvelgia tiek, kiek norėtųsi.
— Ar mokslininkai nėra per daug užsisklendę laboratorijose? Apie meno, popžvaigždes daug žinome, o apie mokslo — beveik nieko.
M. Kazlauskas: Nesutinku, kad taip yra. Aš pavyzdžiui, popžvaigždžių nežinau.
A. Malciūtė: Rodykite mane televizijoje kas savaitę ir aš galbūt būsiu žinoma. Bet neturiu tokio tikslo.
Mes nesame nutolę nuo žmonių, aš bent nesijaučiu nutolusi. Į Botanikos sodą daug žmonių ateina, ypač vasarą, klausia patarimų. Vadinasi, esame reikalingi.
M. Kazlauskas: Tavo knygą apie rododendrus, manau, pirks ir skaitys.
Apie reformas
— Ką manote apie aukštojo mokslo reformą? Ar Lietuvoje per daug universitetų?
A. Malciūtė: Manau, kuo toliau, tuo sunkiau bus siekti aukštojo mokslo. Mokslas brangsta. Iš mažų miestelių, kaimų tėvai vaikų negalės išleisti į mokslus.
Kita vertus, ne vienas susimąsto: jeigu užsienio valstybės gali pasiūlyti nemokamą mokslą, tai kodėl Lietuvoje turėčiau mokytis ir mokėti milžiniškus pinigus? Ir išvažiuoja protai.
L. Veriankaitė: Kai mokslo siekimas matuojamas pagal pinigų kiekį, pagal tai, kiek investuoji į studijas, nėra teisinga.
Man neteko mokėti už mokslą, bet nemanau, kad dėl to mano motyvacija nukentėjo. Ar skatinama motyvacija, jeigu žmogus moka po dešimt tūkstančių litų už mokslą? Nemanau.
M. Kazlauskas: Kartais sprendžia žmonės, daug ko nežinantys. Labai retai atvažiuojama iš Vilniaus pasižiūrėti, kaip čia kas vyksta. Buvo programų vertinimas, nė nevažiavo — iš toli įvertinti bandė. O kai atvažiuoja kai kurie ekspertai, tai aikčioja:„ Jūs ir tą prietaisą turite, ir tą!“.
Aš nustebęs, kad jie nustebę.
Kai žmonės sprendžia nieko nematę, tai priima blogus sprendimus. Pats mačiau ir Vilnių, ir Šiaulius, galiu palyginti. Negaliu pasakyti, kad Šiauliai atsilieka.
Pasaulyje yra vietų, kuriose trigubai daugiau universitetų ir gyventojų skaičiui tenkančių studentų, nei Lietuvoje. Gal Europos politikų tokios nuostatos, kad Lietuvoje reikia uždaryti universitetų, kad Lietuvos jaunimas važiuotų į Europos universitetus mokytis?
— Keliate rankas už savo regioninį universitetą?
M. Kazlauskas: Nebus Šiaulių universiteto — nebus žiedadulkių tyrimų.
A. Malciūtė: Yra tas vilniečių požiūris — negi Šiauliai taip gali? Jeigu jau mes provincija, tai kodėl jus to nesugalvojote? Kritikuoti yra lengviausi, bet mes turime kuo pasigirti.
L. Veriankaitė: Lietuva mažai mus žino, bet Europoje mes žinomi. Dėl tų pačių žiedadulkių.
M. Kazlauskas: Tai ir juokingiausia. Kas pasaulyje aktualu, pas mus nelabai kam rūpi. Iš mūsų žiedadulkių tyrimų duomenis pirko didelės pasaulinės farmacijos kompanijos. Tai įrodo mūsų tyrimų aktualumą, bet Lietuvai tai iki šiol neįdomu.
A. Malciūtė: Su Sosnovskio barščiu, pavyzdžiui, ar ne tas pats? Šis augalas pas mus vis labiau plinta, kelia pavojų žmogaus sveikatai. Reikia jį išnaikinti. Mokslininkų viskas jau seniai pagrįsta, metodikos sukurtos, tik eikite ir dirbkite, bet niekas sprendimų nepriima. Politikams tai neįdomu. Kai susigriebs, trigubai daugiau milijonų reikės investuoti.
— 2010-ieji Jums nešė sėkmę, ko sau ir kitiems linkėtume naujaisiais metais?
M. Kazlauskas: Optimizmo, kad yra gerai ir bus dar geriau. Sveiko proto.
A. Malciūtė: Neprarasti žmoniškumo. Kad konkurencija būtų sveika, kad neliptume vieni kitiems per galvas — siektume bendro tikslo.
L. Veriankaitė: Man teko daug kur pakeliauti, stažuotis, dirbti — pradedant Aliaska ir baigiant Suomija. Šiauliai — pats geriausias miestas. O Lietuvoje yra ne geriau, nei užsieniuose, o labai gerai. Reikia tik daugiau pakantumo vienas kitam, daugiau meilės savo žemei.
