geriaausiai mokytis toliau taip pavyks islaikyti tempa

Straipsnis kaip tik man. Baigiau 12 kl.. Įstojau, ten, kur įstojau pagal pažymius į valstybės apmokamą vietą. Bet nebaigiau nė pirmo semestro. Dabar blaškausi, nes nėra ką veikti. Darbo nėra, stoviu bedarbių biržoje, stoti į mokslus galiu tik rudenį. Bandžiau užsirašyti į savanorius, pateikiau savo duomenis jau prieš 3 mėn. - jokio pasiūlymo negavau. Gal kas žinote kur tiesiai galėčiau kreiptis dėl savanorystės užsienyje, nes internetu - beviltiškas reikalas. Beje, kur stosiu ir ko noriu dar nežinau. Laukiu "nušvitimo", kaip čia kažkas rašė.

tik reik noro tureti

veikti tai pilna

Nematau jokios atsakomybės per prievartą baiginėti bet ką. Nematau prasmės švaistyti laiką mokytis nepatinkantį dalyką vien tam, kad gauti diplomą, kai gali veikti kažką naudingesnio. Žinoma, viskas priklauso nuo to, kada ateina "nušvitimas". Trečiam kurse jau būtų gaila mesti, gaila sugaišto laiko ir įdėtų pastangų. O iš pirmo išeiti tikrai nieko baisaus. Na, tiesą sakant, kai mečiau mokslus jau žinojau kur stosiu. Žinojau, kad įstoti bus velniškai sunku. Bet savo pasiekiau ir tikrai nesigailiu nė vieno sprendimo. Nenoriu taikyti asmeniškai, nes nepažįstu, bet dažniausiai visokie "savo malonumui gyvensiu rytoj" ir toliau vis būna rytoj, rytoj, ir rytoj, o rytojus netampa šiandiena. Ir tam visada pilna pasiteisinimų. Iš pradžių gaila mesti, paskui nėra laiko/pinigų, paskui šeima, paskui per vėlu... Tikiuosi jums taip nebus ir rasit savo vietą :)

Manau, kad mėtytis ir vis mąstyti ko nori: įstoji, perstoji. Tai neatsakingo žmogaus požiūris. Manau, kad būtinai baigsiu dar vieną aukštąjį, jei tik galimybės leis (šiuo atveju pinigai), nes mokytis man patinka.

Nesutinku, kad reikia pirma baigti dėl diplomo, o paskui dėl savęs. Visada buvau iš tų žmonių, kurie nenori švaistyti laiką tam, kas neįdomu. Nenoriu dirbti nuo 8 iki 17 penkias dienas per savaitę ir galų gale nebenorėt to paties laisvalaikio iš nuovargio. Įstojau. Mečiau nebaigusi net pirmo semestro, nes supratau, kad ne mano dalykas. Atsirado tada daug žinančių kaip reikia gyventi ir norinčių paaiškinti "pabaik bent pirmą kursą". Nenorėjau. Nuėjau dirbti. Kitais metais įstojau ten, kur tikrai žinojau, kad noriu. Studijuoju antrus metus ir esu beprotiškai laiminga, jaučiuosi tikrai savo vietoje. Ir nesigailiu kad pirmojo dalyko net metų neatsimokiau - būtų buvusi kančia. O darbas davė daug. Ir savarankiškumo/nepriklausomybės jausmo, kai neimi nė cento iš tėvų, ir šiokių tokių psichologijos įgūdžių, nes teko bendrauti su įvairiausiais žmonėmis. Pirmame kurse jautėsi didelis pranašumas prieš tuos, kurie įstojo kątik po mokyklos. Amžiaus skirtumas vos metai, o jaučiausi daug labiau suaugusi už juos. Jei nežinai ko nori, padirbti prieš einant mokytis yra tikrai tikrai naudinga. O tie, kurie sako "dėl savęs baigsiu antrą", dažniausiai (ne visada, bet dažniausiai) taip ir nebaigia to antro, o visą gyvenimą verkia, kad užsiima nemėgstama veikla.

Aš taip pat nežinojau ko noriu iš gyvenimo. Kartais taip gera nežinoti ką veiksi, ko nori. Ir studijuoju, nežinau ar tai mano sritis, bet lieka laiko ir pomėgiams, ir laisvalaikiui.
Manau, kad pirmą universitetą baigi dėl diplomo, antrą dėl savęs.

Galėjai taip pat sėkmingai tas dvi valandas ir iki Kauno važinėti. Mano kursiokė taip važinėja į paskaitas iš Kauno į Vilnių.

geri patarimai,labai geri.