Per pora dešimčių Trakų karšto gamtą įamžinusių nuotraukų, atrinktų į parodą „Skiriu jums... tylą“, pristatyta Seime. Pasak Vytauto, šalies parlamente jo nuotraukos eksponuojamos jau ketvirtą kartą, o personalinė paroda čia – antroji. Šįkart ją inicijavęs Seimo pirmininko pavaduotojas Jonas Liesys neslėpė: savo kraštą branginančiam žmogui visada malonu padėti atsiskleisti, sulaukti dėmesio ir įvertinimo. „Vytautas – senas trakiškis, menininkas, fotografas, poetas, geras žmogus. Jam rūpi ir gamta, ir žmonės, ir socialiniai reikalai“, – pristatant parodą sakė jis.
„Neteisinga“ nuotrauka vos nekainavo buto
Astravas... Pastaruoju metu taip dažnai minimas šio miesto pavadinimas V. Žemaičiui kelia ne tik rūpestį dėl ateities, bet primena ir prieš daugiau kaip tris dešimtmečius įvykusį kuriozinį atsitikimą. Pas Gervėčių krašte gyvenančius giminaičius Vytautas lankėsi gana dažnai, bet viena viešnagė atmintyje išliko visam gyvenimui.
„Buvo paskutinės rugpjūčio dienos. Prieš prasidedant mokslo metams Astrave buvo surengta moksleivių mugė – klegėjo vaikai, sukiojosi juos prižiūrėjusios mokytojos. Mugė vyko aikštėje, kurioje stovėjo paminklas Leninui, – pasakoja Vytautas. – Dėmesį patraukė ne pats paminklas, o jo aplinka – priekyje žydėjo gėlės, o Leninui už nugaros bujojo balandos ir dilgėlės. Kadangi su fotoaparatu beveik niekada nesiskiriu, nusprendžiau šitą akį rėžiantį kontrastą įamžinti, grįžęs namo saviškiams parodyti.“
Paminklą apžiūrinėjantis ir jį fotografuojantis Vytautas neprasprūdo pro budrios mokytojos akis. Netrukus aikštėje atsirado KGB pareigūnas, prie jo prisijungė dar pora milicininkų. Jie priėjo prie Vytauto, suėmė už parankių ir nuvedė į netoliese buvusį milicijos skyrių. „Kalbėjo laužyta gudų kalba, ne viską supratau, – prisimena Vytautas. – Bet tai, kad pavadino mane Amerikos šnipu, supratau kuo puikiausiai. Atėmė fotoaparatą, apšvietė juostelę. Kokias 3–4 valandas mane ten pralaikė, vis klausinėjo, viską užrašinėjo. O paskui numetė fotoaparatą ir pačiam liepė nešdintis.“
Vis dėlto tuo ši istorija nesibaigė. „Pomėgis fotografuoti man brangiai kainavo, – pasakoja V. Žemaitis. – Netrukus į Trakų nerūdinių statybinių medžiagų gamyklą, kurioje dirbau, atėjo pranešimas apie neleistiną mano, „Amerikos šnipo“, poelgį Astrave. Matyt, buvo pareikalauta mane nubausti, nes buvau išbrauktas iš eilės gauti butą, tiksliau – iki tol eilėje buvęs pirmas tapau dešimtu...“
Vis dėlto nei šis, nei kiti įvykiai nuo fotografijos jo neatgrasė.
Spalio 20 d.
Lapkričio 4 d.
Kovo 21 d.
Teminėse parodose labiau atsiskleidžia gelmė
Vytautas sako nė pats neprisimenąs, kiek personalinių parodų yra surengęs. Daugiau kaip pora dešimčių tikrai bus. Dažniausiai jos keliauja po Trakų kraštą – žmonėms smagu grožėtis pažįstamomis vietomis, kitomis akimis pažvelgti į matytus vaizdus. Vytautui patinka, kai toje pačioje nuotraukoje žmonės įžvelgia skirtingus dalykus, emocijas.
Seime pristatyta paroda „Skiriu jums... tylą“ – viena iš V. Žemaičio teminių ekspozicijų. Dar vieną – „Sudeginto kaimo aidai“ – jis dedikavo Bakaloriškių kaimo tragedijai prisiminti. Šios parodos gimimas – labai neįprastas: pats Vytautas dar nebuvo gimęs, kai sovietų kareiviai padegė aktyviais pasipriešinimo dalyviais garsėjusį kaimą. Tik prisiminė, kad net gerokai vėliau, namiškių pokalbiams pakrypus šios temos link, jį nuo stalo ant pečiaus siųsdavo – bijojo, kad neprasitartų, apie ką žmonės kalba, nes už bet kokią laisvesnę mintį galėjo būti išsiųsti pas baltąsias meškas. Vis dėlto metams bėgant iš nugirstų nuotrupų Vytautui pavyko susidėlioti šios tragedijos paveikslą, suvokti jos skausmą. Ir galvoje pradėjo suktis mintis, kaip tai įamžinti.
Rašančiam žmogui tai padaryti kur kas paprasčiau – galima apklausti liudininkus, užrašyti jų prisiminimus, perteikti emocijas. Fotografui į istoriją atsigręžti gerokai sunkiau. Vis dėlto to imtis pasiryžęs Vytautas ėmė lankytis su Bakaloriškėmis susijusiuose renginiuose, kalbėtis su žmonėmis. Kulminaciniu momentu tapo šios tragedijos 70-mečiui skirto paminklinio akmens atidengimo iškilmės. Vytautas įamžino į jas susirinkusius liudininkus, jų vaikus, anūkus. Šios portretinės nuotraukos ir tapo parodos „Sudeginto kaimo aidai“ branduoliu. Daugelį vietų apkeliavusi paroda buvo eksponuota ir Genocido aukų muziejuje. Istoriniai atminčiai neabejingas fotografas įsitikinęs, jog visomis išgalėmis turime stengtis, kad tokie kraupūs dalykai nepasikartotų.
Nuotraukos puošia ir knygų viršelius
Į parodos pristatymą Seime Vytautą atlydėjęs seniausias Trakų karaimas Romualdas Tinfavičius ne be reikalo atsinešė keletą Anapilin jau iškeliavusios žmonos eilėraščių knygelių. Jų viršelį puošia V. Žemaičio nuotrauka. Pasak jo, Vytauto meniškai užfiksuotas vaizdas labai gražiai papildė ir tarsi vainikavo lyrikos tomelio „Saulė nusileido už Trakų pilies“ idėją.
Pasak R. Tinfavičiaus, Vytautą jis pažįsta jau kelias dešimtis metų, mėgsta kartu Trakų apylinkėmis paklajoti. „Bet aš einu ir nematau, o jis visur mato grožį“, – pasakojo karaimų gyvenimo Lietuvoje istoriją į knygą „Nuo Juodosios jūros iki Trakų“ perkėlęs Romualdas. Beje, joje taip pat yra V. Žemaičio fotografijų. Ir kaipgi kitaip – juk ne viena Vytauto nuotrauka tokia panaši į M. K. Čiurlionio paveikslus. Pasak jo, tik tikras menininkas sugeba tai pamatyti, užfiksuoti, leisti grožėtis kitiems. Vienas tokių čiurlioniškų peizažų puošė ir Seime pristatytą parodą.
V. Žemaičio nuotraukos yra tapusios ir dar kelių knygų viršeliais. Jos papuošė Onos Karužaitės-Gliebienės knygą „Čia viskas mano...“, Jono Laurinavičiaus ir Onos Trepuilaitės-Virginavičienės „Dusmenų bažnyčią“.
Nuo fotoaparato už 3 rublius iki dovanotų skaitmeninių kamerų
Daugiau kaip penkis dešimtmečius su fotoaparatu nesiskiriantis Vytautas sako pirmąjį fotoaparatą „Smena“ įsigijęs visiškai atsitiktinai. Devintokas buvo, kai lankydamasis Vilniuje užsuko į Halės turgų. Ten jį užkalbino pusamžė moteris ir, patikinusi, kad jo laukia fotografo ateitis, pasiūlė pirkti fotoaparatą. „Penkių rublių už jį paprašė, – prisimena vyras. – Turėjau nedaug pinigų, o dar reikėjo nusipirkti bilietą grįžti į Trakus. Pasakiau, kad daugiau nei trijų rublių mokėti negaliu. Moteris padvejojo ir sutiko. Taip nė pats to nenutuokdamas 1964-aisiais įsigijau savo gyvenimo talismaną.“
Metams bėgant fotoaparatai keitėsi, o neplanuotas pirkinys tapo viso gyvenimo hobiu. Vytautas ir šiandien puikiai prisimena pirmąsias savo nuotraukas – po trijų dienų į Rūdiškių vidurinę mokyklą nusineštu fotoaparatu pirmiausia nufotografavo klasės draugus. Paskui fotojuostose ėmė rikiuotis peizažai, pastatai, įvairių renginių akimirkos. Dar greičiau fotoaparato užraktas pradėjo spragsėti klasės draugui Valentinui Jasinevičiui pasidalijus fotografijos paslaptimis.
Po kurio laiko mėgėjišką „Smeną“ pakeitė kitas nesudėtingas aparatas „Vilia auto“, Vytautas rūsyje įsirengė fotolaboratoriją, nusipirko būtiniausią įrangą. „Pats ryškinau juosteles, dariau nuotraukas, – pasakoja jis. – Iš pradžių savo nuotraukomis iliustravau mokyklos, paskui Grendavės kolūkio sienlaikraščius, vėliau – ir rajono laikraštyje spausdinamus reportažus. Kelias dėžes su „Fedu“, „Zenitu“ fotografuotų juostelių iki šiol saugau.“
Pirmąją skaitmeninę fotokamerą „Kodak“, gerokai palengvinusią nuotraukų gimimo procesą, tarsi paskatą nesiliauti siekti savo svajonės, Vytautui padovanojo Trakų šilumos tinklai. Po kurio laiko jo rankose atsirado tuometinės Trakų neįgaliųjų užimtumo centro direktorės Astos Kandratavičienės įteiktas fotoaparatas „Pentax“. Nuo vaikystės neįgalaus fotografo kolekciją papildė į įvairias veiklas panirusių neįgaliųjų, jų renginių nuotraukos. Vis sudėtingesnes užduotis jam ėmė patikėti laikraščių redakcijos. „Kai šis fotoaparatas sugedo, atrodė, lyg būčiau be rankų likęs, – prisimena Vytautas. – Fotografija tada jau buvo tapusi neatsiejama mano gyvenimo dalimi.“
V. Žemaitį trakiškiai tuomet jau pažinojo kaip savo krašto metraštininką, be kurio neapsieidavo nė vienas svarbesnis rajono renginys. Todėl Trakų krašto kultūros ir amatų asociacijos pirmininkė Dominyka Dubauskaitė inicijavo lėšų rinkimą Vytauto aparatui. Kai jam įteikė naujutėlaitį „Nicon“, vyras net susigraudino: „Tokio žmonių gerumo tikrai nesitikėjau.“
Netradicinės fotografijos studijos
Vytautas prisipažįsta, kad nors fotografija lydi didžiąją gyvenimo dalį, jokių specialių mokslų jis nėra baigęs. „Aš savamokslis, o mano studijos – tikrai netradicinės, – šypsosi jis. – Pirmuoju mokytoju buvo klasės draugas V. Jasinevičius, vėliau fotografijos žinias papildė rajono laikraštyje surengta neetatinių korespondentų mokykla, kurioje pradedantiems fotografams vadovavo žinomas Trakų krašto fotomenininkas Vytautas Monkevičius.“ Vytauto atmintyje išlikusios ir Anapilin jau iškeliavusi fotožurnalisto Alfredo Girdziušo pamokos.
Labai naudingi Vytautui buvo ir Lietuvos neįgaliųjų draugijos (LND) organizuojami kūrybiniai seminarai fotografams. Zypliuose (Šakių r.) prasidėję profesionalių fotomenininkų vedami mokymai vėliau persikėlė į Nidą, Šventąją. Nauja aplinka, naujos užduotys, nauji iššūkiai. Vytautas sako visada namo grįždavęs įkvėptas, naujiems ieškojimams paskatintas. Ne kartą jo nuotraukos buvo eksponuotos LND organizuotose šiuos seminarus apibendrinančiose parodose. „Gaila, bet dėl stipriai sušlubavusios sveikatos negaliu dalyvauti šiose kūrybinėse stovyklose“, – pasiguodžia jis.
Vis dėlto noras tobulėti neapleido. Tik dabar Vytautas renkasi dar netradiciškesnius būdus. „Kiekvieną vakarą laukiu vėlyvosios TV3 žinių laidos, ypač jos pabaigos, nes po orų prognozės čia rodomos žiūrovų atsiųstos nuotraukos. Ten tokių meninių fotografijų būna! Žiūriu ir mokausi.“
Savaitgaliais Vytautas stengiasi nepraleisti ir pageidavimų koncertų. Tik ne dainos jam rūpi, o sveikinamų žmonių nuotraukos. „Žiūriu į jas ir recenzuoju: šita puikiai pavyko, fotografas padirbėjo iš širdies, reikėtų ir man taip pabandyti, o šitoje – tik atsainus fotoaparato spragtelėjimas“, – netradicines fotostudijas apibūdina vyras. Kai tik pasitaiko proga, visuomet pavarto ir fotografijų žurnalus, paanalizuoja albumų nuotraukas.
Vytautas prasitaria ir pats turintis svajonę išleisti savo autorinių nuotraukų albumą, paįvairintą vienu kitu eilėraščiu. Tik kad ši svajonė taptų realybe, reikia nemažai pinigų, kurių kaip tik ir trūksta. Pusšimčio metų draugystė su fotoaparatu įrodė – jau ne kartą likimas Vytautui buvo palankus. Gal sėkmė neapleis ir dar sykį...
Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė.
