Šiuo metu, rodos, Tailandą „garsina“ ne tik turizmas, bet ir politinės rietenos. Tačiau koks yra tikrasis šios Indokinijos šalies veidas?
Didžiausią dalį Tailando ekonomikos sudaro žemės ūkis, todėl savo kraštą žmonės laiko agrarine šalimi. Ant mūsų stalo vis daugiau pagarbos susilaukia ryžiai.
Kaskart parduotuvėse surandame dar iki tol neregėtų ir neskanautų vaisių. Į mūsų guolį jau atkeliavo latekso pagalvės ir čiužiniai. Tačiau ne visi žinome, kad daugelis šių bei kitų puikių žemės ūkio produktų tarpsta Tailande, Pietryčių Azijos karalystėje prie Indijos vandenyno.
Ryžiams reikia rankų
Daugiausiai šalyje yra išauginama ryžių. Tik pabuvęs Tailande imi suvokti, kokia gausybė ryžių rūšių, viena nuo kitos besiskiriančių ir forma, ir spalva, ir maistinėmis, net gydomosiomis savybėmis. Ryžiai – pelningiausia žemės ūkio šaka. Tačiau regint vandenyje mirkstančius jų augintojus atrodo, kad ji yra ir sunkiausia. Gidas pasakoja, kad beveik visi darbai ryžių laukuose nudirbami rankomis. Mašinos labiau nuostolingos nei naudingos: net trečdalis derliaus prapuola, jei jį doroja mašinos. Tad lipa tailandietis į guminius batus, siekiančius užpakalį, ir ilgam „užsimerkia“ ryžių laukuose. Mat kai kuriuose šalies regionuose per metus nuimami net trys derliai, o du – visuomet. Vienas darbas ryžių lauke veja kitą. Tik turisto akimis atrodo, kad šios šalies žemdirbiui yra gerai bent todėl, kad nereikia paisyti sėjos terminų, kada laiko turi, tada ir sėk. Bet iš tiesų, jei nori keletą derlių nuimti, turi spėriai suktis.
Prašo nešelpti elgetų
Didelę dalį šalies žemdirbystės užima vaisių auginimas. O dar daugiau jų auga savaime. Tailandiečiai jų dideliu turtu nelaiko, nes tik mažą dalį čia tarpstančių vaisių galima eksportuoti, kiti greitai pernoksta. Tad kiek jų suvalgo turistai, tiek ir naudos. O turizmas šalies ekonomikoje pagal pelningumą užima trečiąją vietą.
Beje, įdomu tai, kad tailandiečiai prašo turistų nešelpti jų elgetų. Sako, Tailandas – ne ta šalis, kurioje reikėtų elgetauti. Dėl vaisių ir jūros gėrybių gausos čia alkti žmogui netenka. Net žiemą oro temperatūra perkopia 25 laipsnius šilumos, tad sušalti irgi nėra galimybės. O jei reikia grynųjų, užtenka nuskinti kokosą ar bet kurį kitą vaisių nuo niekieno medžio ir parduoti jį turistui, kurių per metus apsilanko per 10 mln. Apie 70 proc. kokosų čia prapuola be naudos.
Vietoj aguonų – karaliaus gėlės
Šiaurės Tailandas, besiribojantis su Mianmaru (mums labiau žinomu kaip Birma - autorės kelionės įspūdžius po šią šalį galite perskaityti čia) ir Laosu, nuo amžių buvo garsus kaip opiumo tėvynė. Ši vieta netgi vadinama Auksiniu trikampiu, nes opiumo aguonų auginimas šio krašto žemdirbiams nešė didžiulius pelnus. Tačiau Tailando karalius, kuris šioje šalyje yra antras žmogus po Dievo, nusprendė išguiti šią blogio kultūrą. Pirmiausia karaliaus nurodymu buvo atmatuotas didžiulis kalvotų džiunglių plotas ir jame pradėtas veisti Karalienės sodas. To krašto žemdirbiai, iki tol sėję aguonas, buvo paraginti auginti gėles Karalienės sodui labai naudingomis sąlygomis. Buvo numatytos didžiulės subsidijos. Net jeigu Karalienės sodui neprireikia kaimiečio užaugintų gėlių, jis už jas vis tiek gauna didžiules išmokas ir visai nesuka galvos dėl derliaus realizavimo. Toks valstybės išlaidavimas atsiperka su kaupu, nes Karalienės sodas šiandien yra viena labiausiai turistų lankomų vietų, kaip ir netoliese įkurtas opiumo muziejus.
Kam karvė, o kam – gyvatė
Tailandiečiai gyvulininkystės pasiekimais nesigiria. Tačiau jie augina ir karvių, ir kiaulių, ir įvairiausių paukščių. Tik avių niekur nematėme. Kai šitaip išvystytas turizmas, europietiškų pilvų spragintais žiogais ar keptais tarakonais nepasotinsi, tad tenka auginti visko. Tačiau vis tik kur kas pelningesnis yra krokodilų auginimas, kurių čia yra ištisos fermos. Krokodilų mėsa mielai mėgaujasi ir turistai, o jų oda – viena brangiausių. Vienoje fermoje teko matyti krokodilus nukapotomis uodegomis. Jos dar mažučiams krokodiliukams nukarpomos tam, kad jie augtų labiau į plotį ir turėtų daugiau naudingos odos. Tačiau vaizdas žiaurus: uodegos sugijusios bjauriais gumbais, iš jų kalasi tarsi uodegas bandančios imituoti ataugos.
Didelį pelną čionykščiams žmonėms neša ir gyvatės. Jas gaudo džiunglėse ir tiekia centrams, kurie mielai jas sušeria turistams. Be to, gyvates superka ir farmacijos įmonės. Gyvačių gaudymu, kaip ir vaistažolių rinkimu, užsiima ištisos gentys. Tailandiečių liaudies medicinai, kuri yra žinoma visame pasaulyje, reikia labai daug įvairių augalų, kurių čia niekas neaugina. Jie renkami džiunglėse, bet tai priskiriama žemdirbystei.
Apsigina laidynėmis
Gidas, paklaustas, kuo šios šalies žemdirbiai savo kultūras gina nuo kenkėjų (buvome girdėję, kad jie vengia pesticidų), atsakė, jog laidynėmis. Jomis šaudo į beždžiones, kai šios įninka į sodus ar lenda į virtuves. O visus kitus kenkėjus, sako, galima suvalgyti, tik reikia pastatyti jiems tinkamas gaudykles.
Galbūt toks požiūris į kenkėjų "naikinimą" kiek keistokas mums, vakariečiams, bet tokios idėjos plinta po pasaulį. Mes jau senokai rašėme apie tai, kad Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio sektoriaus organizacija (Food and Agriculture Organization of the United Nations — FAO) ėmė rimtai svarstyti klausimą apie vakarų pasaulio gyventojų raciono pakeitimus įvedant įvairius vabzdžius.
