Savo šūksniais ir pagrūmojimais įskaudinę artimiausius ir brangiausius žmones viliamės, kad taip atkreipsime jų dėmesį į save, priversime išpildyti mūsų svajones ir norus, apie kuriuos pastarieji dažnai nė nenumano.
Sustabdyti – įmanoma
Slegiantis kaltės ir gėdos jausmas, nepasitikėjimas savimi, vidinė sumaištis ir galiausiai žala aplinkiniams bei pačiam sau – tai pykčio proveržių padariniai. Anot psichoterapeuto Olego Lapino, suvaldyti savo pyktį gali kiekvienas, bet tam būtinos nuolatinės treniruotės.
Žmogui, kurį dažnai ištinka pykčio priepuoliai, patariama mokytis kantrybės ir perkelti dėmesį į kitus savo poreikius. „Svarbu, kad nebūtų vienos aistros. Jei bus bent dvi ar trys lygiavertės aistros, nukreipti pyktį bus kur kas lengviau”, – įsitikinęs žinomas psichoterapeutas.
Specialistas patarė slopinti ne patį pyktį, o destrukcines jo išraiškas.
Juk būti šalia klykaujančios niurzgos nėra pats maloniausias dalykas.
„Jei neturite galimybės nuo jos pasitraukti fiziškai, įjunkite vidinius filtrus ir išmokite negirdėti užgaulių bei įžeidžiančių frazių. Jei nepadeda ir tai, pabandykite kuriam laikui pikčiurną palikti vienui vieną. Pamatysite, neturėdamas klausytojo, jis greitai atsitokės ir atskubės pas jus su vėluojančiais atsiprašymais. O tada galėsite jam prasitarti apie tai, kad jau pats metas atsisveikinti su visų negerovių priežastimi, jo didenybe pykčiu”, – sakė O.Lapinas.
Patarimų neklauso
„Sustok, jau ir taip man pakankamai pridarei...” – taip skambėtų aimana žmogaus, pavargusio nuo metamo pykčio šešėlio. Psichologo O.Lapino teigimu, Lietuva – cholerikų ir melancholikų kraštas. Beje, tarpusavyje visai neblogai sutariančių. „Šie du tipai sugyvena, tiktai periodiškai vienas kito nesupranta”, – aiškino pašnekovas.
Sangvinikų ir flegmatikų mūsų krašte iš tiesų mažoka.
Daugelyje šaltinių rašoma, kad išreikšti savo jausmus, vadinasi, ir pyktį, sveika. Su tokiu požiūriu psichoterapeutas O.Lapinas nevisiškai sutinka: „Choleriško temperamento žmonėms tai netaikoma. Jie ir taip viską išsako. Kitai žmonių kategorijai, tiems, kurie ilgai valdosi, pratrūksta retai, bet stipriai, tai netgi rekomenduojama”.
Kiek kitaip yra flegmatiško tipo žmonėms. Flegmatikai turi aiškių norų, tačiau atsilieka jų realizavimas. Jie gyvena daugiau savo mintimis ir fantazijomis. Todėl nutikus kažkam svarbiam, šis tipas nusivilia ir paprastai nereaguoja niekaip. Iš šalies atrodo, kad žmogus šaltas kaip ledas, tačiau tai - tik menamas šaltumas. Ilgai kauptos emocijos vieną dieną pratrūksta. Gali būti, kad neadekvačiai stipriai. Dėl neišneštų šiukšlių, kelių minučių vėlavimo, neskanios vakarienės... Todėl tokiems žmonėms savo nepasitenkinimo nereikėtų „kaupti”.
Anot O. Lapino, minėtas patarimas beveik niekada nepanaudojamas. Tokiu būdu konflikto ne tik neišvengiama, jis dar labiau pastiprinamas. Todėl nenustebkite, kad ilgą laiką savyje nešiojęs užslopintą pyktį artimas žmogus daužo puodelius, yra prastos nuotaikos, skundžiasi nesibaigiančiais negalavimais.
Mąsto kitaip
Psichologo O. Lapino teigimu, choleriško temperamento žmonės savo smegenyse vadovaujasi aiškiu dominuojančiu noru. „Jeigu jie nori, tai labai nori. Tokį troškimą galima palyginti tik su aistra. Noras toks stiprus, kad nesugebama sprendimo atidėti kiek tolesniam laikui. Visko norima čia ir dabar”, 0¢ sakė pašnekovas.
Tokių individų pyktis susijęs su nekantrumu. Pyktis kyla tuomet, kai noras nerealizuojamas. Subjektas priešinasi, nes nemoka susitaikyti su nenumatytomis, jo gyvenimo kelyje iškilusiomis kliūtimis.
Norint nuo viso to „pasveikti”, nėra kitos išeities kaip tik kasdienės treniruotės. Sudėtingiausia ir daugiausia pastangų reikalaujančia treniruote specialistas vadino flegmatiko pastangas. „Jam nelengva, nes prisibijo emocijų išraiškos. O cholerikui sudėtingiausia užduotimi tampa kiek sulėtėti ir susilaikyti nuo skubotų veiksmų”, – aiškino psichologas.
Daugiau kliūčių tenka įveikti šeimoms, kuriose vyrauja skirtingi tėvų ir vaikų charakteriai.Kaip pavyzdį galima paminėti vaiką - choleriką ir tėvus - flegmatikus. Minimu atveju, tėvai savo vaiką stabdys, ragindami nepykti, sustoti, nurimti.
Nereikėtų pamiršti, kad pyktis gali ir pasitarnauti. Pykdamas, tačiau teisinga linkme savo emocijas nukreipęs individas gali įveikti ilgas bėgimo distancijas, padaryti karjerą ar net pasiekti neįtikėtinų vienos ar kitos srities aukštumų.
Ir vis tiek, neatsikračius pykčio, jaučiama daugybė neigiamų emocijų, tarp jų – liūdesys, apgailestavimas, nusivylimas, apmaudas. Gana dažnai po pykčio skraiste slepiamas ir nerimas, nesaugumas, nepasitikėjimas, nusivylimas ar abejonės meile.
Tik išsklaidžius pykčio debesis, saulė turėtų patekėti ir jūsų padangėje. Vaikykite niūrius debesis ir papuoškite dar įdegti nespėjusius veidus šypsenomis.
Vasarą pykčiui vietos tiesiog neturėtų būti.
