– Rasa, ar bėgimas Lietuvoje populiarus?
– Manau, taip, bet populiarumo banga po truputį slūgsta. Dabar susidomėjimas mažesnis nei buvo prieš metus ar porą. Daug kas pereina į triatlonus, dviračių sportą. Galbūt bėgimas pabosta, ima ką nors skaudėti. Bėgioti nėra lengva.
Tačiau, lyginant su tuo, kas buvo dar anksčiau – smagu. Bėgimas daug populiaresnis.
– Kodėl?
– Nežinau. Vienas žmogus kažkokius užsibrėžia tikslus, nori gerinti rezultatus. Kitas sportuoja dėl savęs. Galbūt žmonės pradėjo labiau rūpintis savo sveikata. Todėl tai tapo taip populiaru ir masiška. Firmos suburia darbuotojus, siekdamos skatinti sveikatingumą ir pareklamuoti savo organizaciją. Smagu, kad žmonės dalyvauja varžybose, susiranda draugų.
– Ar visi sportuoja taisyklingai?
– Žinoma, ne. Būna, kad žmonės užsideda per didelį krūvį, pradeda skubėti ir taip nejaučia malonumo. Daug kas be pasiruošimo renkasi didelius atstumus, todėl sugadina širdį, patiria traumų.
Skatinčiau padaryti ir bendro fizinio pratimų, paruošti raumenyną.
– Nuo kokio atstumo reikėtų pradėti, kada ir kiek jį didinti?
– Priklauso nuo žmogaus – kokia jo širdis, jis dirba sėdimą darbą ar ne. Manau, pradžia turėtų būti pora kilometrų.
Geriausia turėti pulsometrą ir sportuoti pagal formulę, atsižvelgiant į tai, kaip dirba žmogaus širdelė ir nepersistengti.
– Šiuolaikinės technologijos padeda ar jos nėra patikimos?
– Tai – labai svarbu ir patikima. Šiais laikais sportuoti daug lengviau nei anksčiau.
Pats geriausias variantas – pulsometras, bet ne ant rankos, nes jis rodo tikrai netaisyklingai.
Bėgikas pulsometre mato, kaip jo širdelė dirba, ar yra labai pavargusi po sunkios darbo dienos. Jei taip, įmanoma lengvesnė treniruotė.
Žmogus gali sekti savo tempą, neviršyti 150 dūžių per minutę.
– 150 – optimalu?
– Ne, jums pasakiau, kaip pavyzdį. Kiekvienas turėtų susiskaičiuoti savo ribą ir jos neviršyti. Tai galima padaryti iš 220 atėmus savo amžių.
Dažnai pastebime, kad sportininkai, pradėdami bėgti, atsiduria raudonoje, maksimalioje zonoje. Taip neturėtų būti. Širdelei reikia po truputį priprasti.
– Ar galima sustoti, padaryti tempimo pratimų?
– Galima. Mes, profesionalai, nesustojame, bet mėgėjas gali padaryti tempimo pratimų ar kažką panašaus.
Tarkime, pradedantysis, bėgantis tris kilometrus, gali įveikti pusantro ir sustoti, pailsėti. Taip lengviau išlavinti širdį. Vis dėlto jeigu žmogus gali nubėgti atstumą be pauzės, patarčiau taip ir daryti.
– Kokia turėtų būti bėgiko apranga ir avalynė?
– Kai pasninga, reikėtų turėti batus dygliuotu padu. Tačiau dabar mūsų žiemos tokios, kad visam sezonui pakanka vienodų sportbačių. Patarčiau krosinius batelius storesniu padu. Tokių geresnė amortizacija, tad ne taip dyla kelių sąnariai.
Šių laikų technologijos leidžia išsitestuoti batus pagal savo pėdą. Parduotuvėse žiūrima, ar ji krypsta į dešinę, kairę pusę, ar lieka per vidurį.
Vasarą patarčiau vilkėti šortukus, lengvus marškinėlius, kurie lengviau vėdintųsi, sugertų prakaitą. Pageidautina ne juodos spalvos apranga, nes ji traukia šilumą. Svarbu dėvėti kepuraitę.
Žiemą apranga – taip pat atitinkama. Pūkinė striukė per šilta, bet kiekvienas renkasi pagal save. Jeigu žmogus lėtai bėga, įveikia ilgesnį atstumą, gali apsirengti ir šilčiau.
