• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Per vasaros atostogas ketinome aplankyti Barseloną. Kai būsimi bendrakeleiviai pasiūlė pažiūrėti koridą, sutikome. Žinojome, kad reikės važiuoti į kitą miestą, nes Barselonoje koridos uždraustos. Pasirinkome Pamploną, miestą Ispanijos šiaurėje, Baskų krašte. Taip jau atsitiko, kad mūsų atvykimo į Pamploną laikas sutapo su garsiuoju San Fermino festivaliu, vykstančiu ten liepos 6–14 dienomis. Festivalis, kurio viena pagrindinių atrakcijų yra bulių bėgimas, visame pasaulyje garsus tapo po to, kai jį aprašė Ernestas Hemingway‘us kūrinyje „Fiesta“.

REKLAMA
REKLAMA

Korida

Praleidę tik vieną dieną Barselonoje, išskubėjome į Pamploną. Kelias gan tolimas, Pamplonoje atsiradome jau po pietų, bet pakankamai anksti, kad gautume bilietus į tos pačios dienos – liepos 9-osios – vakaro koridą.

REKLAMA

Iš visų pusių į koridos areną plūdo žmonės – dvispalvė minia. Visur tik raudona ir balta. Balti marškiniai ir kelnės. Raudona juosta ar skarelė. Pasirėdėm ir mes – kas užsirišo raudoną juostą, kas pasidabino raudona skarele.

Aplink tikrai jautėsi šventinė dvasia. Ne, ne vien alkoholis čia kaltas. Tik alkoholis nesukurtų tokios atmosferos. Nors ir jo žmonės nešėsi nemažai – tiesiog kibirais! Kibirai pilni ledo, juk oro temperatūra gerokai per trisdešimt. Pro mus praėjo keli orkestrai. Tai štai iš kur tas triukšmas, kuriantis gerą nuotaiką. Kalbėdami apie muges lietuviai mėgsta vartoti žodį „šurmuliuoja“. Tačiau aš pasistengsiu jo išvengti. Ne todėl, kad jis toks nuvalkiotas. Paprasčiausiai šioje situacijoje netinka. Arena nešurmuliavo. Ji siautė! Ošė! Ūžė! Keli orkestrai, grojantys skirtingus maršus, minia žmonių, pardavinėjamą šaltą kolą ir alų garsiai reklamuojantys vyrai leidžiamus garsus sujungė į galingą simfoniją, mielą tokių renginių išsiilgusiai ausiai.

REKLAMA
REKLAMA

Dar prieš atvykdamas į Pamploną žinojau, ką palaikysiu koridoje. Ką? Aišku, kad bulių, koks dar klausimas! Pamatėm šešias koridas, nors man tikrai būtų pakakę ir kokių trijų, kad suprasčiau, kas yra korida. Ir turiu pasakyti, kad nusivyliau. Mano palaikomi buliai nelaimėjo nė vienos iš šešių kovų. Tiesą pasakius, jie net neturėjo jokių šansų. Nors bulius ir labai stiprus – net arklį nuo žemės atkeltų, visgi norėjosi, kad turėtų ir šiek tiek daugiau proto. Protas tikrai nebūtų pakliudęs prieš kelis gudrius, ginkluotus ir savo veiksmus gerai suderinusius žmones.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Korida susideda iš kelių dalių. Iš pradžių, kai į areną įleidžiamas bulius, jį vaiko ir erzina trys vyrai. Jų skraistės ne raudonos, o rožinės. Po kelių minučių į areną išjoja du vyrai su ietimis. Nors juos vadina pikadorais, man pagal jų elgesį priimtinesnis žodis būtų „piktadorai“. Ir iš viso – nieko ten doro! Kaip tik tada bulius padaro pirmą ir lemtingą savo gyvenimo klaidą, kurią vėliau kartoja ir visi kiti buliai, nes juk niekas taip ir nepasimoko iš svetimų klaidų. Bulius puola. Puola ne žmogų, o arklį. Puola taip smarkiai, kad net prispaudžia jį prie sienos ar, kaip jau sakiau, atkelia nuo žemės. O žmogus, tas begėdis, tik to ir telaukia. Pasinaudojęs buliaus pykčiu kitam niekuo nenusikaltusiam gyvūnui – arkliui, smeigia savo ietį buliui į nugarą. Ne, bulius, gavęs ietį į kuprą, nenumiršta. Jis tik nukraujuoja. Ir gan smarkiai. Kas vyksta vėliau – tik mirštančio, iš lėto kraujo ir jėgų netenkančio buliaus paskutinis šokis. Gal kam nors ir būtų įdomu pamatyti buliaus ir arklio kautynes, bet ir šiuo atveju bulius neturi daug šansų, nes, nepaisant ant arklio sėdinčio ietimi ginkluoto žmogaus, arklys gerai apsaugotas – iš visų pusių aptaisytas šarvais. Be to, arkliai ir patys nelabai nori akistatos su buliumi, mielai jos išvengtų, pasitrauktų kur nors į kamputį ir iš tolo stebėtų šią kruvinąją puotą. Deja, tuos arklius, kurie atbuli traukiasi nuo buliaus, (ne)dorieji žmonės kažkokiu būdu įkalba judėti į priekį, o ne atgal.

REKLAMA

Akivaizdu, kad arenoje susirinkusi minia buliaus nepalaiko. Kitaip nei aš, visi džiaugiasi žmonių sėkme, o buliaus nesėkme. Visiems patinka tie trys banderilleros, kurie kaip tik dabar, greitai prabėgdami pro bulių, turi jam į kuprą susmeigti po dvi strėles. Tie, kurie susmeigia abi ir dar spėja nuo buliaus pabėgti, – tikri šaunuoliai, todėl minia juos palydi gausiomis ovacijomis. Vikrūs jie vyrai. Tik strykt – ir jau kitoje aukštos tvoros pusėje.

REKLAMA

Ir štai! Į areną didingai įžengia pats pagrindinis matadoras. Minia jam ploja. Bet tai dar nereiškia, kad žmonės jam plos ir išeinant iš arenos. Gali ir nušvilpti. Viskas priklausys nuo to, kiek dailiojo čiuožimo, tiksliau, dailiojo buliaus nudobimo, programa surinks balų. Na, gal niekas taip akivaizdžiai ir neskirsto taškų, tačiau vis tiek įvertinimą lemia matadoro profesionalumas ir minios palaikymas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Nori nenori tenka pripažinti, kad buliaus visiškas išsekinimas irgi yra menas. Kruvinas, bet menas. Juk tam reikia ne tik aktoriaus, bet ir akrobato sugebėjimų. Ne kiekvienas laikydamas špagą ir raudoną skraistę taip išsilenktų, kad išvengtų buliaus rago. Kai bulius visiškai nuvargsta, matadoras išdrįsta atsukti jam nugarą. Ne, ne tam, kad dar labiau vargšelį suerzintų, o tam, kad nusilenktų publikai! Gudročius, matyt, žino tikslų momentą, kada bulius toks pavargęs, jog neturi nei jėgų, nei noro pulti nugarą jam atsukusį žmogų.

REKLAMA

Visgi bulius dar sukaupia jėgų šuoliui. Ir tik nuo matadoro judesių tikslumo priklausys, ar tas šuolis bus paskutinis trumpame buliaus gyvenime, ar kančios prasitęs dar kelioms minutėms, matadorui vis nesėkmingai mėginant jį nudurti. Minia mėgsta profesionalius skerdikus – tuos, kurie bulių nusmeigia pirmu sėkmingu špagos dūriu į stuburą. Žaliai apsirengęs nevykėlis bulių nudūrė tik iš šešto karto. Esu girdėjęs, kad šaunūs matadorai neatsigina moterų dėmesio. Tačiau šio nevykėlio dar ilgai nemylės nei publika, nei moterys.

REKLAMA

Po trečios koridos aš jau norėjau eiti namo. Arba bent šiokio tokio įvairumo. Pavyzdžiui, kad koridos pradžioje buliaus neprismeigtų su ietimi. Tai tikrai suteiktų koridai naujų spalvų. Deja. Ir vėl viskas tas pats per tą patį. Skiriasi tik matadorai ir skylių buliaus nugaroje skaičius...

Šventė iki ryto

Korida baigėsi, šventė – tikrai ne! Ir kurgi baigsis, jei San Fermino festivalis trunka daugiau nei savaitę! Visas miestas švenčia. O su juo ir gausiai sugužėję turistai. Matėme ir stipriai pasilinksminusių žmonių. Šventės programa kiekvieną iš tų aštuonių festivalio dienų daugmaž panaši: iš ryto bulių bėgimas, tada siesta, vakare korida, jai pasibaigus fejerverkai ir linksmybės iki pat ryto!

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Arena po truputį tuštėjo, o miestas pildėsi orkestrų ir raudonai baltų festivalio dalyvių. Nuo jų neatsilikome ir mes – visi dideliu būriu ėjome žiūrėti fejerverkų. Keistas tas fejerverkų laikas – 23 valanda. Bet ko norėti, juk ne Naujieji metai. Sako, kad dėl krizės Pamplonos valdžia pradėjo taupyti. Nežinau, neturiu su kuo palyginti. Nemačiau fejerverkų ankstesniais metais. Tačiau, kiek pamačiau, prisiminsiu ilgam. Šaudo, šaudo, nurimsta. Ir tuo momentu, kai atrodo, kad jau viskas baigėsi, dar smarkiau pradeda šaudyti! Su tomis netikromis pabaigomis mus erzino gal kokius penkis kartus, kol galų gale viską baigė galingas paskutinis fejerverkas. Visa tai truko kokias 15 minučių.

REKLAMA

Tokio masinio šventimo dar nebuvau matęs. Mažos siauros gatvelės pilnos žmonių. Besilinksminančiųjų amžius nuo 0 iki 100. Neperdedu. Gal net ir vyresnių buvo. Ir tie diedukai ištverme nė kiek nenusileido jaunimui. Mamos šoka su mažais, kokių trejų metų vaikais. Senamiestyje kiekviena kavinė, kiekviena parduotuvė ir kiekviena šiaip jaukesnė vietelė paverstos skirtingą muziką grojančiais klubais.

REKLAMA

Ilgai linksmintis negalėjome. Kitą rytą turėjome keltis anksti. Kitaip ir būti negalėjo! Turėjome būtinai spėti į tradicinį bulių bėgimą Pamplonos senamiesčio gatvėmis. Juk ne vien dėl koridos sukorėme tokį ilgą kelią iš Barselonos. Jei jau esi Pamplonoje per San Fermino festivalį, tai reikia pamatyti viską!

REKLAMA
REKLAMA

Bulių bėgimas

Aušo nuostabus rytas. Per perėją kojas sunkiai vilko keli jaunuoliai. Iš jų eisenos buvo lengva suprasti, kad stipriai pašventė. Diena jiems, kitaip nei mums, ne prasideda, o dar tik baigiasi. Parke vaikinas ir mergina labai meiliai pažindinosi. Miesto švarinimo tarnybos stropiai naikino vakarykščių bakchanalijų pėdsakus.

Vaizdas pritrenkiantis ir įspūdingas. Neigiama prasme. Mes vėl nuėjome į areną ir atsisėdome beveik tose pačiose vietose kaip vakar. Grūstis mažose senamiesčio gatvelėse nebuvo jokio noro. Šansų iš arti ir saugiai pamatyti prabėgančius bulius, nuo kurių nutrūktagalviškai skuodžia žmonės, gana nedaug. Be to, jie prabėga per kelias sekundes. Arena – visai kitas dalykas. Sėdi aukštai, per didelius ekranus matai visą bėgimą, ne tik atskirus jo epizodus. Baltai raudoni žmonės kaip prieš rimtas varžybas daro apšilimą, mankština raumenis. Visi jie avi gera avalyne. Startas! Žmonės pabėga keliasdešimt metrų, o tada traukiasi į šoną. Jokių aukų, jokio kraujo. Ir tikriausiai jokio azarto.

Arenos minia pradeda klykti, ir jos apačioje pasirodo bėgikai. Jie irgi spėjo išnešti sveiką kailį nuo bulių. Kai arenos smėliu ima bėgti stambūs buliai, man per nugarą net pereina šiurpas. Nors buliai greit uždaromi, neatrodo, kad renginys jau baigtas. Minia kažko dar laukia. Arenos aikštelėje susirinkę žmonės taip pat niekur nesiskirsto. Priešingai, jų vis daugėja. Dalis susispietė prie pat vartų. Kurių galų? Ogi tam, kad jiems per nugaras peršoktų bulius! Drąsuoliai? Ne, taip jų nepavadinčiau. Iš pradžių it kokios skruzdėlės dideliame skruzdėlyne jie išsigandę lakstė nuo ką tik pasirodžiusio buliaus. Nesiverčia liežuvis tų žmonių vadinti drąsuoliais ir po to, kai jie jau ėmė nebebijoti buliaus. Pats geriausias žodis, apibūdinantis tuos žmones, – bepročiai. Ir ne kvailiai, o būtent bepročiai! Kvailiai per daug švelniai skamba.

REKLAMA

Kiekvienam iš ten esančių garbės reikalas kuo labiau įerzinti bulių, kad jis pultų savo erzintoją. Žmonės tampo bulių už uodegos, pasimokę iš vakarykštės koridos, negaili savo marškinių – naudoja kaip skraistes. Užpultasis buliaus pajunta galingą ekstazę, kaip ir kiti susirinkusieji arenoje. Kuo labiau bulius pakrato drąsuolį, tuo minia labiau siaučia. Tik aš ir dar keli lietuviai turistai neploja. Kai kuriuos žmones bulius patrypia, kitus per save permeta, trečius prie sienos prispaudžia. Ir nieko, visi tik džiaugiasi. Atsikelia ir toliau erzina gyvulį. Kai praeis adrenalino antplūdis, išgaruos vakarykštis alkoholis, budintys medikai neatsigins skausmais besiskundžiančių pacientų.

Dar vakar vakare svarstėme, ar kas nors iš Pamplonos gyventojų per San Fermino festivalį dirba. Atsakymas labai paprastas: ligoninė tikrai! Regis, darbo jai netrūksta. Vėliau sužinojome, kad vieną australę bulius kaip reikiant pabadė. Nors arenos apačioje vaikštinėjo ir keletas merginų, nežinome, ar tarp jų buvo ir toji australė. Kad ir kaip publika buvo ištroškusi kraujo, prie mūsų akių jokių didelių nelaimingų atsitikimų neįvyko. Nors jei ir būtų įvykę, aš to nelaimingais atsitikimais nepavadinčiau. Tai greičiau būtų galima kvalifikuoti kaip buliaus būtinąją gintį, išprovokuotą tyčinių kvailų žmonių veiksmų.

REKLAMA

Ir ko tik mes ten neprisižiūrėjome! Vienas jaunuolis tikriausiai buvo iš Amerikos, kur kitokios tradicijos. Ten vyksta rodeo. Ispanijoje rodeo nevyksta. Nežinantieji šios taisyklės griežtai baudžiami. Akivaizdu, kad minimas vaikinukas šitos taisyklės nežinojo. Vos užšoko buliui ant kupros ir spėjo pasijusti tikru raiteliu, buvo nutemptas žemėn ir sumuštas minios. Spėju, kad nukentėjo labiau nei nuo buliaus. Juk įsiutusi žmonių minia kur kas pavojingesnė už bet kokį naminį ar laukinį žvėrį!

Kitas iš arenoje belakstančių vaikinukų ryškiai išsiskyrė iš minios – buvo su raudonais marškiniais ir juoda kuprine. Kam jam ta kuprinė? Nors mums ir neaišku, bet buliui kuprinė labai pravertė. Ja gyvulys kelis kartus pasinaudojo smagiai patąsydamas tą raudonmarškinį. Gal net ne vienas, nes į areną vienas po kito buvo įleisti keli buliai. Tiesa, ne visi iš karto. Po vieną. Kai buliukas pakankamai palakstydavo, į areną įleisdavo didelį bulių, matyt, šefą. Jis nieko negainiodavo, turbūt to neleisdavo pareigos ir išdidumas. Tas bulius tiesiog savo buvimu jaunam jautukui pasakydavo: „Na, tau užteks. Jau prisilakstei! Marš į savo urvą, tiksliau, gardą!“ Jauniklis paklausydavo, o jo vietą tuoj užimdavo kitas – dar nenusilakstęs buliukas.

REKLAMA

Raudonmarškinis vaikinukas su kuprine publikai taip patiko, kad renginio pabaigoje publika jį nešė ant rankų, o minia nepagailėjo ovacijų. Deja, man jis visai neatrodė didvyris. Greičiau pakvaišėlis, didžiausias iš jų visų. Didvyriai yra buliai, atlaikę milžinišką minios spaudimą. Bet jų niekas neneša ant rankų. Gal per sunkūs? Ne, ten buvo daug stiprių vyrų. Jei būtų norėję, būtų įstengę ne tik buliuką, bet ir patį bulių viršininką ant rankų panešti. Nenorėjo. Minios mentalitetas ne tas. Žmonės nedaug pasikeitė nuo Romos imperijoje vykusių gladiatorių kautynių laikų. Miniai labiau patinka skriaudėjai, o ne aukos.

Neketinome su ispanais švęsti visas aštuonias San Fermino festivalio dienas. Turėjome kitų planų, norėjome pamatyti ir Atlanto vandenyno pakrantę. Todėl ispanus palikome linksmintis, o patys išvažiavome toliau. Pamatėme ir taip kur kas daugiau, nei tikėjomės... Bet tai jau kita istorija.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų