Tris ratus turintys automobiliai dar neišnyko nuo žemės paviršiaus, tačiau vargu ar kuris nors iš jų atkartos „Reliant Robin“ sėkmę.
Triračiai automobiliai yra ganėtinai keisti, o kai kam tai gali pasirodyti visiškai nevykęs sprendimas. Nors pirmasis Karlo Benzo kūrinys taip pat turėjo tik tris ratus, pagrindinis triračių tikslas buvo apeiti kai kurių šalių įprastoms mašinoms taikomus mokesčius. Tokie įstatymai, daugiausiai taikyti Didžiojoje Britanijoje, skelbė, jog visos motorinės transporto priemonės, turinčios mažiau nei keturis ratus, yra priskiriamos motociklų kategorijai. Būtent todėl Anglijoje didžiulės sėkmes susilaukė mūsų aptariamas „Reliant Robin“.
Pirmaisiais automobilių gyvavimo dešimtmečiais, juos kūrė ir gamino iš motociklų gamybos persiorientavusios kompanijos. Čia ir prasideda mūsų kelionė istorijos klystkeliais, kuomet britiška motociklų gamintoja „Raleigh“ 1930 metais išleido pirmąjį triratį krovininį automobilį. Šis modelis daug kuo dalinosi su paprastais motociklas, galbūt dėl to, po ketverių metų projektas buvo atšauktas. Tačiau du šio gamintojo darbuotojai įsigijo teises į automobilio gamybą ir nusprendė įkurti savo kompaniją.
Naujasis gamintojas pasivadino „Reliant“ ir iki Antrojo pasaulinio karo gerokai patobulino triračio krovininio automobilio koncepciją ir dabar pastarasis atrodė dar labiau panašesnis į įprastą mašiną. Po karo kompanija į rinką žengė su primityviu „Regent“ triračių, kurį pakeitė „Regal“ – tiesioginis „Robin“ protėvis. Būtent „Robin“ yra „Reliant“ sukurtos triračių automobilių technologijos geriausias pavyzdys. Išskirtinė ir protinga konstrukcija leido mašinai išlaikyti nedidelį svorį, bei panaudoti tiek salono vietos, kiek įmanoma, mažai nusileidžiant įprastiems keturračiams, žinoma, išsaugant visas triratės transporto priemonės mokesčių privilegijas. Būtent dėl to automobilis tapo toks populiarus Didžiojoje Britanijoje.
„Robin“ populiarumas buvo toks didžiulis, jog modelis tapo antru pagal pardavimus automobiliu, turinčiu stiklo pluošto kėbulą (pirmoje vietoje – „Chevrolet Corvette“). Taip pat „Reliant“ tapo pagrindiniu šios medžiagos supirkėju Europoje. Ši sėkme tęsėsi per visą gamybos laikotarpį – nuo 1973 iki 1981 metų, tačiau „Robin“ aukso puodas dar nebuvo išsemtas ir gamyba atsinaujino 1989 bei galutinai užsibaigė tik 2002-aisiais.
Automobilis pagarsėjo, kaip turintis neįprastą ratų išdėstymą. „Delta“ pavadinimą turinti komponuotė reiškia, jog priekyje automobilio stovi vienas vairuojamas ratas. Šalia rato buvo montuojami 750 ar 850 kūbinių centimetrų darbinio tūrio mažulyčiai varikliai, iš lėto į priekį vilkdami apie pusę tonos sveriantį triratį. Toks derinys leido užtikrinti, jog „Robin“ niekada nepasieks nesaugaus greičio – juk automobilis iš esmės buvo nestabilus!
Galiausiai reikia pridurti, jog “Reliant Robin” atliko savo užduotį, siekiant anglų liaudžiai motorizuotis, nepriklausomai nuo finansinės padėties. Būtent tai užtikrino keisto triračio automobilio sėkmę, kurios, tikriausiai, jokiam kitam triračiui nepavyks pakartoti.
Tris ratus turintys automobiliai dar neišnyko nuo žemės paviršiaus, tačiau vargu ar kuris nors iš jų atkartos „Reliant Robin“ sėkmę.
Triračiai automobiliai yra ganėtinai keisti, o kai kam tai gali pasirodyti visiškai nevykęs sprendimas. Nors pirmasis Karlo Benzo kūrinys taip pat turėjo tik tris ratus, pagrindinis triračių tikslas buvo apeiti kai kurių šalių įprastoms mašinoms taikomus mokesčius. Tokie įstatymai, daugiausiai taikyti Didžiojoje Britanijoje, skelbė, jog visos motorinės transporto priemonės, turinčios mažiau nei keturis ratus, yra priskiriamos motociklų kategorijai. Būtent todėl Anglijoje didžiulės sėkmes susilaukė mūsų aptariamas „Reliant Robin“.
Pirmaisiais automobilių gyvavimo dešimtmečiais, juos kūrė ir gamino iš motociklų gamybos persiorientavusios kompanijos. Čia ir prasideda mūsų kelionė istorijos klystkeliais, kuomet britiška motociklų gamintoja „Raleigh“ 1930 metais išleido pirmąjį triratį krovininį automobilį. Šis modelis daug kuo dalinosi su paprastais motociklas, galbūt dėl to, po ketverių metų projektas buvo atšauktas. Tačiau du šio gamintojo darbuotojai įsigijo teises į automobilio gamybą ir nusprendė įkurti savo kompaniją.
Naujasis gamintojas pasivadino „Reliant“ ir iki Antrojo pasaulinio karo gerokai patobulino triračio krovininio automobilio koncepciją ir dabar pastarasis atrodė dar labiau panašesnis į įprastą mašiną. Po karo kompanija į rinką žengė su primityviu „Regent“ triračių, kurį pakeitė „Regal“ – tiesioginis „Robin“ protėvis. Būtent „Robin“ yra „Reliant“ sukurtos triračių automobilių technologijos geriausias pavyzdys. Išskirtinė ir protinga konstrukcija leido mašinai išlaikyti nedidelį svorį, bei panaudoti tiek salono vietos, kiek įmanoma, mažai nusileidžiant įprastiems keturračiams, žinoma, išsaugant visas triratės transporto priemonės mokesčių privilegijas. Būtent dėl to automobilis tapo toks populiarus Didžiojoje Britanijoje.
„Robin“ populiarumas buvo toks didžiulis, jog modelis tapo antru pagal pardavimus automobiliu, turinčiu stiklo pluošto kėbulą (pirmoje vietoje – „Chevrolet Corvette“). Taip pat „Reliant“ tapo pagrindiniu šios medžiagos supirkėju Europoje. Ši sėkme tęsėsi per visą gamybos laikotarpį – nuo 1973 iki 1981 metų, tačiau „Robin“ aukso puodas dar nebuvo išsemtas ir gamyba atsinaujino 1989 bei galutinai užsibaigė tik 2002-aisiais.
Automobilis pagarsėjo, kaip turintis neįprastą ratų išdėstymą. „Delta“ pavadinimą turinti komponuotė reiškia, jog priekyje automobilio stovi vienas vairuojamas ratas. Šalia rato buvo montuojami 750 ar 850 kūbinių centimetrų darbinio tūrio mažulyčiai varikliai, iš lėto į priekį vilkdami apie pusę tonos sveriantį triratį. Toks derinys leido užtikrinti, jog „Robin“ niekada nepasieks nesaugaus greičio – juk automobilis iš esmės buvo nestabilus!
Galiausiai reikia pridurti, jog “Reliant Robin” atliko savo užduotį, siekiant anglų liaudžiai motorizuotis, nepriklausomai nuo finansinės padėties. Būtent tai užtikrino keisto triračio automobilio sėkmę, kurios, tikriausiai, jokiam kitam triračiui nepavyks pakartoti.
