O pirmenybių startas buvo daug žadantis: nugalėta Vokietija (98:79), sutriuškintos Egipto (88:50), Puerto Riko (96:57) ir Pietų Korėjos (110:63) rinktinės.
Po šių mačų lietuviai buvo antri pagal pelnomus taškus (vid. 98) per susitikimą, tačiau ketvirtfinalyje į aikštę mūsiškiai žengė kitokie.
23 pramestos baudos, 5 taiklūs tritaškiai iš 31-o. Ne ta diena buvo ir lyderiams: Arnoldas Kulboka pataikė vos 1 metimą iš 15-kos ir sukrapštė vos 5 taškelius, Tadas Sedekerskis pelnė 20 (5/13 metimai), tačiau neblogo jo žaidimo nepakako.
Italijai pralaimėta 68:73, todėl vėliau laukė kova tik dėl 5-sios vietos. Argentiną 85:77 nugalėję jauniai vėliau pralaimėjo vokiečiams, kuriuos be didesnių problemų sutvarkė pačiame čempionato starte. Pirmenybės užbaigtos nesėkme 80:74, nors prieš ketvirtąjį kėlinį Lietuvos rinktinė dar turėjo 6 taškų pranašumą.
Jaunimo rinktinės treneris Rimantas Grigas net pakėlė toną išgirdęs pastabą, jog jo auklėtinių žaidimas šiame čempionate buvo kiek chaotiškas.
Strategas, nors ir nenorėjo per daug teisintis, tačiau pažėrė nesėkmingo pasirodymo priežasčių sąrašą: nesusitvarkymas su psichologija, nesitreniravimas toje salėje, kurioje vyko lemiamos rungtynės ir apsinuodijimas.
Portalas tv3.lt trenerį kalbino oro uoste, iš karto po to, kai U-19 rinktinė grįžo iš pasaulio pirmenybių Egipte.
– Šešta vieta tikriausiai nėra ta, kurios tikėjotės?
– Tikėjomės būti aukščiau, norai buvo dideli, bet viskas taip susiklostė. Į įžaidėjo poziciją teko pasikviesti jaunesnius žaidėjus, kitas dalykas – apsinuodijom. Gal ne tik mes, bet čia buvo problemų. Tose lemiamose rungtynėse, kai pralaimėjome italams, galbūt ir psichologiškai neatlaikėme. Atrodo, kad buvome agresyvūs, metėme daug baudų, bet, kai iš 46-ių, pataikai 23-is, tikėtis pergalės yra sunku. Ypač, kai nepataikėm tolimų metimų. Italai žaidė susispaudę, buvo labai mažai tikėtina pergalė. Bandėme ją išplėšti, bet nepavyko. Su vokiečiais, žinot, jau psichologija ir sveikata. Kai kurie iš aikštelės tiesiog prašydavosi keitimo.
– Reiškia, kad trūko žaidėjų, kurie galėjo suvaldyti komandą? Nes žaidimas vietomis atrodė chaotiškas…
– Iš esmės labai patiko mūsų žaidimas visiems. Iš esmės mus labai gyrė. Buvo aktyvi gynyba, puolimas, bet to italų barjero nesugebėjome perlipti psichologiškai. Pristabdėm savo žaidimą pereidami iš gynybos į puolimą, to italai ir siekė, kai stabdė mūsų mažus žaidėjus. Chaosas? Nepasakyčiau, kad chaosas. Mes gal sužaidėme su italais tokias rungtynes, bet neturėjome kitos išeities, nes nepataikėme iš toli, todėl reikėjo kažką daryt. Iš po krepšio jie dvejina, reikia numetinėt.
– Tai manote, kad prieš italus pralaimėjimas buvo grynai psichologinis?
– Aš manau. Baudų nepataikymas yra daugiau psichologinis momentas, ne techninis. Metėme dvigubai daugiau baudų, žaidėme žymiai agresyviau. Italai mums įmetė porą tritaškių, kurie krito nuo lentos viršaus, fantastiškai… Buvo juoda diena.
– Gal prisidėjo tai, kad čempionato pradžioje šlavėt silpnesnius varžovus?
– Reikės dar galvoti ir aiškintis, kodėl taip buvo. Mes buvome pasiruošę, gerai jautėmės, bet tose rungtynėse psichologija mus pavedė.
– Tikriausiai pritrūko ir Arnoldo Kulbokos indėlio?
– Trūko. Jis sunkiai jautėsi labai.
– Kalbėjote apie apsinuodijimą. Čia dėl maisto?
– Greičiausiai vandeniu, galbūt maistu. Visa komanda. Pradedant žaidėjais, baigiant treneriais.
– Vidurius leido žaidėjams?
– Taip. Stipriai. Visiems, ne vien žaidėjams ir ne tik mums. Kai kuriems italams tas pats buvo.
– Galima sakyti, kad organizacija nebuvo pati geriausia?
– Jie stengėsi, darė tą maistą, priiminėjo, kaip galėjo. Įvyko tokia situacija, bet pirmiausia to Italijos barjero neperėjome psichologiškai.
– Galbūt per daug atsipalaidavote?
– Nepasakyčiau, gal labiau perdegėme. Vis tiek jauni žaidėjai, ypač įžaidėjai, o žaidimo organizavimas prasideda nuo įžaidėjo. Šešiolikmečiai važiuoja į devyniolikmečių pasaulio čempionatą. Paimkim tuos pačius prancūzus. Jie – Europos čempionai, bet liko septinti. Gal galėjome tą paskutinę pergalę išplėšti prieš vokiečius, bet nuovargis pasijautė. Ir sakau, kai kuriuos žaidėjus reikėjo per rungtynes keisti vien dėl tų problemų.
– Kuriuo metu pasireiškė tie negalavimai?
– Kai kam prieš keturias dienas, kai kam prieš tris. Man prieš tris. Sedekerskis prieš pat rungtynes su vokiečiais blogai pasijuto.
– Ar jau nebebuvo motyvacijos, kai reikėjo žaisti dėl penktosios vietos?
– Motyvacija buvo, vaikinai nori. Mes pavedėm stipriai, jėgų trūko. Atrodo, kad jau vokietis susitaikys, nes buvome laimėję prieš juos. Jie yra tritaškininkų komanda. Mes atsipalaidavom, gavom kelis metimus.
– Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad, bent rungtynėse su Italija, lankai buvo kieti, ar tai turėjo įtakos?
– Aš pasakysiu vieną dalyką. Mes visas rungtynes žaisdavome antroj salėj, treniruodavomės trečioj salėj, o su italais žaidėme pirmoj, nors ten neturėjome nei vienos treniruotės. Vat jums ir priežastis. Kai tu žaidi prie tūkstančio vietų žiūrovams, o paskui ateini į lemiamas rungtynes, kur yra 15 tūkstančių vietų, didelė erdvė. Mums padaro treniruotes trečioj salėj, kur lankai palinkę į šoną. Ai, užteks teisintis, neprisiteisinsi čia… Pasiekėme tą šeštą vietą, nėra ji tokia prasta. Už mūsų liko ir Argentinos komanda, ir prancūzai.
– Bet su tiek talento buvo galima tikėtis ir daugiau, ar ne?
– Pažiūrėkite, kiek talentų turi kitos komandos. Amerikiečiai – treti, o tiek talento. Pas mus talentų yra, bet tie talentai dar turi augti. Kaip Arnas sakė, kad jau seniai nejaučia metimo. Kai metikas nejaučia metimo, tai yra didelė problema. Daugiau tokių stiprių metikų mes neturime. Sedekerskis gali įmesti, bet jis – prasiveržimo žaidėjas. Masiulis gali įmesti, bet jam irgi sunku, jis žaidžia prieš vokiečius, kurių ūgiai 2 metrai 10 centimetrų, jam sunku. Išėjo penketas vokiečių, kurių įžaidėjo ūgis – du metrai su viršum. Tų talentų pasauly ir Europoje yra daug, tik mes galvojame, kad pas mus tie talentai yra geriausi. Aš džiaugiuosi, kad Lietuvoje jų yra, jie auga, bet, jei nori pasiekti aukštus rezultatus, tai reikia tų talentų turėti visą komandą.
– O nebuvo taip, kad tie Lietuvos talentai vis dėlto pagalvojo, kad yra geriausi pasaulyje?
– Nu jie nėra geriausi, jie taip negalvoja. Turi talentų ir Argentinos komanda, ypač gynėjus. Naujosios Zelandijos įžaidėjai ir atakuojantys gynėjai – puikūs. Paimkit prancūzus, jie juk Europos čempionai, kokiuose klubuose žaidžia. Pas mus vienas Sedekerskis tokiam klube yra, bet ir tai nelabai gauna žaisti. Kiti vaikų klubuose, Nacionalinėje lygoje (NKL) arba Regioninėje lygoje (RKL) žaidžia.
– Prieš italus pralaiminėjote trimis taškais, Arnoldas Kulboka tuo metu buvo prametęs visus 7 tritaškius ir jam patikėjote lemiamą ataką, ar toks ir buvo planas?
– Kas dar galėjo mesti tolimą metimą? Sedekerskio buvo tiek pat, Masiulio buvo tiek pat, Arno buvo tiek pat. Tikėjom, žinot, kaip būna. Vakar žiūrėjom Prancūzijos rungtynes su Argentina, tai prancūzų lyderis neįmetė nieko iki tol, bet gale, kai reikėjo tritaškio, paėmė ir įmetė. Kodėl prancūzai išvedė savo lyderį? Tiki treneris, kažkuo turi tikėti. Vedėme tą, kuris turi stabiliausią metimą.
