Kiek kainuoja asmens duomenys? Lietuvoje jie nieko nekainuoja – kol kas. Štai, prieš kelias dienas į mano pašto dėžutę atkeliavo laiškas iš vienos už teisę ir teisingumą aktyviai agituojančios partijos, adresuotas asmeniškai man su nurodytu tiksliu mano gyvenamosios vietos adresu ir asmenišku kreipiniu.
Iškart tapo nejauku - tarsi gyvenčiau policinėje visuomenėje, kur individus stebi budri Didžiojo Brolio akis. Neslepiu savo gyvenamosios vietos nuo pašto tarnybų, bankų ar mokesčių inspekcijos, pagaliau Vyriausios rinkimų komisijos, tačiau tiems, kam nesuteikiau informacijos apie save ir nedaviau leidimo ja disponuoti, mano asmens duomenys negali ir neturi priklausyti.
Klausimai kirbėjo galvoje – iš kur gavo mano duomenis, kas mane stebi, į kokį sąrašą pakliuvau? Be reikalo gąsdinausi – nuvilsiu - viskas daug paprasčiau nei banaliausiam sąmokslo teorijos seriale. Jei norite sužinoti, kaip asmens duomenys patenka į politinių partijų rankas, užtenka paskambinti į Valstybinę asmens duomenų apsaugos inspekciją. Profesionalus, nepriekaištingai informatyvus, tikslus inspekcijos konsultantas pakalbintas telefonu prisipažins, kad ir jis pats tokių laiškų gavo ne vieną, o panašių nusiskundimų gaunama – daug. Tačiau (tarsi užbėgdamas už akis mano skundui, kiek susinepatoginusio Temidės sargo balsu) patvirtins – nesijaudinkite, viskas teisėta. Taip, inspekcija nuramins įtariuosius, pagal Lietuvos Respublikos Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymą rinkėjų sąrašai perduodami rinkimuose dalyvaujančioms partijoms ir šios gali disponuoti jais vykdydamos savo agitacinę kampaniją. Vienintelis būdas apsisaugoti nuo asmeniškai adresuotos politinės korespondencijos – su prašymu kreiptis į Vyriausiąją rinkimų komisiją. „Taip neturi būti, - sako inspektorius. – Rinkėjas savo laisva valia turi duoti sutikimą naudoti jo asmens duomenis“. Be to, kas garantuos, kad rinkėjų sąrašai yra tinkamai saugomi, kad vertinga informacija apie rinkėjus (jų vardą, pavardę, amžių ir gyvenamą vietą) nenutekės trečiosioms, įstatyme nenumatytoms, šalims?
Inspekcija supranta, kad tokia padėtis nėra („hmm“ – sako inspektorius) normali, todėl (iškart patikina nusivylusįjį) sieks po rinkimų pataisyti įstatymą, kad jis visiškai atitiktų asmens duomenų apsaugą reglamentuojančius Lietuvos ir Europos Sąjungos aktus. O iki to laiko mūsų asmens duomenys priklausys nuo geros politinių partijų, disponuojančių mūsų duomenimis, valios.
Tai, be abejo, tik smulki detalė, rodanti, kad asmens duomenys Lietuvoje dar nėra vertinami nei valdžios pareigūnų, nei pačių piliečių. Nors dabartinėje susvetimėjusioje visuomenėje Lietuvos gyventojai kaip savo akį saugo vienas kito asmeninį privatumą tiek darbe, tiek visuomenėje (darbo užmokesčio dydis iki šiol yra tabu), tačiau apie savo asmens duomenų apsaugą jie tarsi užmiršta.
Pailiustruosiu: antai per nesenai vykusį „LT tapatybė“ prizų apdovanojimą ant didelio šviečiančio ekrano Mažojo teatro scenoje (jį netrukus išvys visa Lietuva - renginį nufilmavo Lietuvos televizija) buvo rodomi nominuotų kandidatų į garbingus apdovanojimus nuskenuoti pasai ir (ar) asmens tapatybės kortelės. Be abejo, šio videomontažo kūrėjai norėjo pasirodyti kūrybingi ir originalūs, žaisdami paralelėmis tarp LT paso ir LT tapatybės, tad apie nominuotų asmenų asmens duomenų apsaugą nepagalvojo. Net jei ir greitai besikeičiant vaizdams su nuskenuotais pasais žiūrovai ir nesugebės įskaityti duomenų, faktas bus įvykęs - asmens duomenys netiesiogiai išviešinti: kas garantuos, kad pasus skanavusieji asmenys užtikrins, jog šie failai nepateks į trečiąsias rankas?
Šie nedideli, rodos, visai nereikšmingi epizodai iš tikrųjų yra tik maža ledkalnio viršūnė – asmens duomenys mūsų visuomenėje vis dar nėra suvokiami kaip asmens teisinės tapatybės dalis. Kai tai įvyks – vietoj neprašyto laiško į pašto dėžutę atkeliaus pasiūlymas užsiprenumeruoti reklamą.
