„Negaliu varyti Dievo į medį. Pastaruoju metu turiu be galo daug darbo. Jo tiek daug, kad kartais turiu atsisakyti tų pasiūlymų, kurie man arba nepriimtini, arba tiesiog jiems neturiu laiko. Didelė laimė aktoriui, kuris gali taip gyventi, turėdamas tiek daug veiklų. Visų pirma, neseniai išėjo premjera Mažajame teatre, kur vaidiname trise – aš, Jonas Braškys ir Mindaugas Capas.
Mes vaidiname tris mažus vaikus – turbūt vaikėjame po truputį, – juokiasi ji. – Sakyčiau, kad vaidmenys mums labai juokingi. Publika irgi labai palankiai mus priima. Paskui „Domino“ teatre vaidinome trečiajame „Kakės Makės“ spektaklyje, praktiškai ten spektaklis-koncertas.“
Kadangi artėja Kalėdos, Larisos Kalpokaitės kasdienybė pasipildė dar didesniu kiekiu koncertų:
„Bus koncertas Druskininkų bibliotekoje, silpnaregių centre, taip pat Panevėžio muzikiniame teatre, Kauno filharmonijoje bei Klaipėdos filharmonijoje. Aš pati koncertų vadyba neužsiimu, nes tam neturiu laiko, bet labai dėkoju tiems, kurie juos organizuoja ir mane į juos kviečia.
Mano laimei, visi šie koncertai yra pirmojoje gruodžio pusėje. Nes antroje mėnesio pusėje kažkaip nesinori koncertuoti ir vaidinti, o norisi kaip ir visiems normaliems žmonėms, su šeima ramiai praleisti Kūčias, Kalėdas, Naujus metus. Visgi taip ramiai neišeis – repertuare spektakliai iki pat Naujųjų metų.“
Teko gultis į ligoninę
L. Kalpokaitė neslepia, kad dėl darbų gausos kelis kartus teko aukoti ir savo sveikatą. Didžiulius padarinius ji pastebėjo tik tada, kai teko kreiptis į medikus.
„Pernai padariau didelę klaidą. Taip jau išėjo – visada norisi padėti žmonėms, tad pernai įsivėliau į tokį projektą, kuris man visai nereikalingas, bet kuris atėmė labai daug laiko ir jėgų. Bet tada supratau, kad žmogui labai reikia pagalbos. Dėl to man iš to projekto susidėjo apie 25 spektakliai per mėnesį. Vaidindavau praktiškai kiekvieną dieną, ir ne tik Vilniuje – važinėjau po visą Lietuvą. Labai pervargau ir neturėjau visai jokių atostogų.
Sulaukusi vasaros iškart atsiguliau į ligoninę nes labai pašoko kraujospūdis. Dėl to į ligoninę patekau 2 kartus. Tuomet gerai pailsėjau Kunigiškėse ir supratau, kad su tokiu krūviu reikia baigti“, – dalijosi žinoma moteris.
Todėl Larisa neslepia, kad sunegalavusi ji turėjo atsisakyti projektų, kurie jai visai nebuvo reikalingi.
„Atsisakiau dalyvauti keliuose projektuose – nusiėmiau bent po 5 spektaklius per mėnesį, atsisakiau dar kelių pasiūlymų. Tiesiog nepajėgiau persiplėšti... Supratau, kad reikia tausoti save. Dabar sau daviau pažadą, kad po Naujų metų paimsiu 10 dienų atostogas. Manyčiau, kad išvažiuosiu ar į Druskininkus, ar į Birštoną pailsėti – pasidaryti masažų, kitų procedūrų.
Nesu slidininkė, kad važiuočiau į kalnus slidinėti, tad apsiriboju kitokiomis atostogomis. O gulėti kažkur šiltame krašte nematau prasmės“, – tikina pašnekovė.
„Stengiuosi rasti laiko savo poilsiui. Kai būnu namuose, stengiuosi per daug neužsikrauti veiklomis, jei galiu, atsigulti ir kažkiek pasnausti“, – sako ji, prisiminusi kolegės siūlytą praktiką.
Grįš prie sporto
Sveikatą bei energiją legendinė aktorė tikina besistengianti susigrąžinti ir kitais būdais:
„Grįšiu ir į sporto salę, norisi palaikyti savo fizinę formą – turiu omenyje energiją. Būtų smagu ir palaikyti gražią formą, bet, tiesą pasakius, tam aš visai neturiu motyvacijos. Mane jau daug metų mato tokią, kokia esu, daug metų tokia esu scenoje. Esu laiminga, kad tokių nelabai kūdų aktorių reikia.“
L. Kalpokaitė pastebi, kad energiją jos darbe labai išeikvoja nuolatinis buvimas šurmulyje, tarp žmonių. Nors priduria, kad ji tiek savo darbą, tiek publiką labai mėgsta, kartais tenka ieškoti būdų pailsėti ramybėje.
„Būnu nuolat apsupta šimtų žmonių. Tame sraute kartais net negali prisiminti, kur tą žmogų matei, iš kur jį pažįsti. Ir visi jie – labai geranoriški. Pastaruoju metu nesutikau nei vieno žmogaus, kuris blogai į mane žiūrėtų. Žinote, kai nuolatos sukiesi kitų šventėse, kitus linksmini, atėjus tavo šventei norisi tik ramybės ir kelių žmonių šalia“, – šypteli moteris.
„Kai atsitinka taip, kad nesusitvarkai su savo kraujospūdžiu, o nuvažiavus į ligonę iš gydytojos sulauki žodžių, kad buvau atsisukusi veidu į insultą, pradedi susimąstyti. Pradėjau trupučiuką dozuoti savo darbus, laiko skirti sau, neskubėti ir taip nelėkti“, – priduria ji.
Maži dalykai
Moteris teigia vis labiau kreipianti dėmesį į mažus dalykus, kuriuos dažnai skubėdami praleidžiame ir tiesiog nekreipiame į juos dėmesio.
„Geriausias laikotarpis man buvo per pandemiją, kada su savo šeima užsidariau sodyboje. Dvi savaites su vyru prasikamavome bute – jį išlaižėm nuo grindų iki lubų. Paskui beveik metus mes gyvenome sodyboje – tai buvo labai gražus ramybės laikotarpis.
Pirmą kartą per 40 metų pamačiau pavasarį – su sniego tirpimu, su žibuoklėmis, su paukščių atskridimu. Visą vasarą maudėmės ežere. Pamačiau visus metų laikus – neįsivaizduojate, kaip tai buvo gražu.
Pamenu, žiemą iš kaimo grįžau į Vilnių. Žiema buvo graži – sniegas spindėjo, saulė jį dar pagražindavo. O mieste atvažiavus viskas buvo purvina. Galvojau, kaip čia viskas niūru. Tai ne smulkmenos, o labai svarbūs dalykai, kuriuos mes prabėgame vydamiesi karjeros, vaikus augindami. Mes bėgame ir nepamatome tokių dalykų“, – pastebi Larisa.
„Man kai pasako, kad Lietuvoje yra cepelininis dangus, man pasidaro baisu. Taip negalima sakyti. Pamirštame, kad dėka šito dangaus po mūsų žeme yra ištisi sluoksniai gėlo vandens. Tai visiškas turtas, kurio ištisos tautos neturi. Mūsų kraštas taip pat toks žalias dėka to dangaus – saulė jo neišdegina, žiemos nėra tokios šaltos. Matau tą dangų šviesiai pilką“, – savo požiūrį išsako moteris.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
