deimjenas

XIII skyrius Savaitgalis. Nekenčiamiausias savaitės laikas. Mano nekenčiamiausias, nes turiu visą laiką sėdėti namie. Ne todėl, kad to norėčiau, bet todėl, kad neturiu kur eiti. Oskaras būna su savo tėvais, padeda jiems namuose. O jo mama manęs ten nelaukia. Kai kažkada Oskaras mane atsivežė – sukėlė didžiulį skandalą. Aišku, dabar jis visą laiką man paskambina ir paklausia ar viskas gerai. O Viltė... Ji išvis namie nenakvoja. Net neįsivaizduoju, kur ji trankosi.

XII skyrius Įsėdę į mašiną, ilgai tylėjom, bet tyla nebuvo nejauki. Veikiau raminanti. - Gyveni su savo vaikinu? – netikėtai paklausė Deimjenas, mums išsukus iš keliuko į žvyrkelį. - Ne, su... tėvais, – vos susilaikiau nepavadinus jų žiurkėmis, bet žodį „tėvai“ spjaute išspjoviau. - Aišku, – nutęsė. Daugiau apie juos neklausinėjo. Tikriausiai suprato, kad nenoriu apie tai kalbėti. Buvau jam už tai dėkinga. - Tau dvidešimt, tiesa? – pasidomėjau. - Taip, – šyptelėjo.

XI skyrius Mane pažadino Oskaro pirštai, švelniai tipenantys ranka iki peties ir atgal. - Labas rytas. - Labas, – atsakiau taip pat tyliai. - Paruošiu pusryčius. Valgysi? - Nežinau. Kiek valandų? – paklausiau, trindama akis. - Vienuolika. - Man reikia į darbą Ir tau paskaitos nuo dvylikos. Kodėl guli? - Eisiu su tavimi į darbą, – ramiai pranešė. - ??? - Aš rimtai. Ta mergina, Ana, pasiūlė man parašyti tekstą jų grupės dainai.

X skyrius Sėdėjau atsilošusi kėdėje ir užvertusi galvą į lubas, bandžiau įtikinti save, kad fotosesija praeis gerai, kad aš, niekada nefotografavusi nuogų žmonių, sugebėsiu viską padaryt tinkamai. Jaudinausi tik dėl to. Po minutės turėjau pradėti, bet neturėjau žalio supratimo, nuo ko. Kažkas pabeldė į duris ir į vidų įėjo Ana, susisupusi į baltą chalatą. - Kur? – sausai paklausė. - Ten. – mostelėjau į minkštą pasostę, užtiestą juodo satino apklotu.

IX skyrius – Deimjenai! – sušukau, bet jis nekreipė į mane dėmesio. – Deimjenai, paleisk! Jis laikė Oskarą už marškinių ir talžė veidą. – Girdi mane, blet, ar ne?! Jei dar kartą ją paliesi – užmušiu! – rėkė. – Deimjenai, po galais! – užrikau, visai praradusi kantrybę, – Paleisk jį, idiote! Deimjenas, nieko nesuprasdamas, pažvelgė į mane, bet atsiplėšė nuo Oskaro ir priėjo taip arti, kad turėjau gerokai atsilošti, kad matyčiau jo veidą.

VIII skyrius Mane pažadino ryški šviesa, plieskianti tiesiai į akis. Prasimerkiau. Gulėjau koridoriuj ant grindų, visiškai nejaučiau savo kūno. Nedrąsiai apsidairiau ir įsiklausiau į garsus aplinkui. Tylu. Lėtai viena ranka atsirėmiau į grindis ir pakilus atsisėdau. Kiekvieną mano kūno dalelę persmelkė skausmas, todėl akimirkai sustingau. Bet negalėjau likti ant grindų. Atsisėdusi kuo puikiausiai mačiau žiurkių kambarį. Tai, kad jų nebuvo, smarkiai viską palengvino.

VI skyrius - Po galais, Laira! – šaukė Benas. – Ar negalėjai palaukt ir jam trenkt po koncerto?! - Galėjau... Bet dėl pačio smūgio neprieštaraujat? – nekaltai sumurmėjau. - Pats prisidirbo, – dėbtelėjo į Deimjeną, gulintį ant kėdės su užversta galva ir laikaikantį maišelį su ledukais prie nosies. Ana šokinėjo aplink jį, kaip apie mažą vaiką. Pasirodo, jie pora. Tikriausiai, gerai kaliau... - Atsiprašau, – tūkstantąjį kartą pakartojau. - Puiku, dabar jis lips į sceną toks.

V skyrius Jau baiginėjau fotografuoti bosistą. Pasirodo, jo vardas Kurtas. Išgirdus vos nesusijuokiau. Kai paklausiau, ar jo tėvai mėgsta Nirvaną, atsakė, kad geriau jau būtų nemėgę, nes ir jis mėgsta – tai jo mėgstamiausia grupė. Taigi šįkart iš kolonėlių plyšavo Nirvana dainos, o Kurtas taškėsi šviesoje į visas puses. Su gitara ir be gitaros – visaip. Jis čia buvo labiausiai atsipalaidavęs iš visų.