arvydas guogis

Prof. Arvydas Guogis, Adomas Vincas Rakšnys Mykolo Romerio universitetas Vartojimas ir vartotojiškumas – koks yra skirtumas tarp jų ir kokią jie naudą teikia visuomenėms jų kelyje į pažangą? O gal atvirkščiai – iškreipia ir paneigia pažangos kriterijus? Dėl minimalaus gyvenimo lygio arba „pakankamo“ vartojimo daug kas sutaria – jo turi užtekti „normaliai“ gyvenimiškai aplinkai užtikrinti.

Skirtingai nuo verslo įmonių viešojo sektoriaus institucijos yra institucijos tikrąja to žodžio prasme. Nepaisant tos aplinkybės, kad valstybinės institucijos turi vis labiau dalintis suvereniomis teisėmis, tinklaveikos valdžia daugelyje sričių išlaiko socialinės realybės kūrimo monopolį. Valstybėse jos kuria socialinę realybę ir atitinkamose valdymo srityse dažnai yra monopolistės.

Lietuva jau 20 metų kuria savo socialinę-ekonominę sistemą. Tačiau ar pasisekė jai suformuoti efektyvų socialinį modelį, klausimas lieka atviras. Tie, kurie bandė į jį atsakyti, dažniausiai laikosi neigiamos pozicijos, nes pagal daugelį socialinių rodiklių, kaip socialinės raidos indeksą, skurdo lygį, socialinės nelygybės laipsnį, amžiaus, ypač vyrų amžiaus trukmę, socialinių išmokų dydžius ir kitus Lietuva pasauliniame kontekste užima labai jau vidutinę vietą, o Europos Sąjungoje ryškiau lenkia...

Nėra abejonių, kad Lietuvos dešiniųjų partijų antikrizinis planas nuo 2009 metų pradžios padidino mokesčių naštą šalyje. Autorinių, pelno, pridėtinės vertės, akcizų mokesčių padidinimas aiškiai viršija dirbančiųjų pajamų mokesčio sumažinimą nuo 24 iki 21 proc. Tikriausiai tai padidins pajamų perskirstymo nuo BVP procentą Lietuvoje – dabar neaišku iki kiek - 35 ar 37 procentų – priklausomai nuo to, kaip bus surinktas 2009 metų nacionalinis biudžetas.

Vienas iš reikšmingesnių viešojo administravimo ir verslo, o taip pat viešojo administravimo ir nevyriausybinių organizacijų santykių aspektas yra jų tarpusavio sąveika. Dažniausiai iškylantis klausimas yra dėl viešojo sektoriaus ir viešojo administravimo neefektyvumo ir jų nenoro tapti lanksčiomis, mažiau biurokratizuotomis ir geras paslaugas suteikiančiomis organizacijomis.

Šį kartą kalba eis ne apie realų viešąjį administravimą su daugeliu jo minusų ar verslą su savo kapitalistiškomis grimasomis, o apie siektiną ir įsivaiduojamą viešąjį administravimą, kuris dirbtų efektyviai, atsakingai ir „atliepiančiai“ piliečiams ir verslą, kuris rūpintųsi ne tik savo trumpalaikiu pelnu, bet ir savo socialinėmis pasekmėmis darbuotojams ar visai visuomenei.

Šį kartą kalba eis ne apie realų viešąjį administravimą su daugeliu jo minusų ar verslą su savo kapitalistiškomis grimasomis, o apie siektiną ir įsivaiduojamą viešąjį administravimą, kuris dirbtų efektyviai, atsakingai ir „atliepiančiai“ piliečiams ir verslą, kuris rūpintųsi ne tik savo trumpalaikiu pelnu, bet ir savo socialinėmis pasekmėmis darbuotojams ar visai visuomenei.

Viena iš svarbiausių problemų eliminuojant socialinę atskirtį Lietuvoje buvo jos politinių partijų samprata socialinės politikos srityje ir atitinkamos politikos įgyvendinimas. 2000 metais A.Guogio, D. Bernoto ir D. Ūselio atlikto tyrimo apie dvidešimties Lietuvos politinių partijų socialinės apsaugos sampratą rezultatai, kai išaiškėjo, kad partijos daugiausia palaikė marginalinį modelį, buvo iš esmės patvirtinti pensijų reformos eigoje.

Analizuojant globalizacijos įtaką pasaulyje socialinės atskirties formavimuisi svarbu pastebėti dėl globalizacijos išaugusią socialinę riziką. Socialinei rizikai nereikėtų priskirti siauresnio, tik su socialine apsauga susijusio, socialinės rizikos grupių apibrėžimo, kuriuo sakoma, kad atskirų socialinių rizikų atveju (senatvės, ligos, invalidumo, nelaimingo atsitikimo darbe, bedarbystės, našlystės) yra reikalinga tenkinti tam tikras kvalifikacines sąlygas apibrėžtų socialinių išmokų gavimui.

Šiuolaikiniame Vakarų socialiniame moksle ir žiniasklaidoje vienu dažniausiai vartojamų terminų tapo „globalizacija”. Globalizacijos  sąvokos ir su ja susijusios temos pakeitė anksčiau taip madingą postmodernizmo sąvoką ir postmodernistinę analizę.

Norisi  dar kartą atkreipti dėmesį į A. Bielskio ir L. Donskio sukeltą diskusiją dėl “Naujosios kairės” vertinimų. Labai gražu, kad bent šia intelektualine tema Lietuvos žiniasklaidoje vystosi turininga diskusija. Aptarkime „Naujuosius kairiuosius“ plačiau. Į Lietuvos areną įžengia gilia analitine išmintimi pasižymintys jauni žmonės, kuriems atsibodo daugelio „Senųjų kairiųjų“ neveiklumas, o kartais ir išdavystės.

Noriu atkreipti dėmesį į keletą svarbių aspektų dėl kairės praeities, dabarties ir ateities vertinimų neseniai pasirodžiusiame prof. Leonido Donskio straipsnyje apie „Naująją kairę“ Lietuvoje. Autorius, matosi, nuoširdžiai išgyvena dėl kairės perspektyvų Lietuvoje ir aiškiai supranta, kad be stiprios kairės socialiniam gyvenimui Lietuvoje daug ko trūks.