Jo kandidatūrą palaikė visų frakcijų deputatai, išskyrus komunistus – dar prieš balsavimą jie pareiškė, kad susilaikys.
Kremliaus kontroliuojamo parlamento pritarimas prezidento Vladimiro Putino sprendimui savo premjeru palikti M. Mišustiną buvo neabejotinas.
Pagal 2020 metais patvirtintus konstitucijos pakeitimus žemieji rūmai tvirtina ministro pirmininko kandidatūrą, kuris vėliau pateikia kabineto narių kandidatūras.
Pagal Rusijos įstatymus 58 metų M. Mišustinas, kuris šias pareigas ėjo pastaruosius ketverius metus, antradienį, kai V. Putinas pradėjo savo penktąją prezidento kadenciją po prabangios inauguracijos Kremliuje, įteikė atsistatydinimo pareiškimą.
Politikos apžvalgininkai tikėjosi, kad M. Mišustinas vėl bus paskirtas, ir pažymėjo, kad V. Putinas vertina jo įgūdžius ir politinių ambicijų nebuvimą.
M. Mišustinas, buvęs Rusijos mokesčių tarnybos vadovas, laikėsi santūriai, vengė politinių pareiškimų ir interviu žiniasklaidai.
M. Mišustinui ir kitiems ministrų kabineto technokratams buvo priskiriami nuopelnai už tai, kad, nepaisant gniuždančių Vakarų sankcijų, išlaikė gana stabilius ekonominius rodiklius.
Tikimasi, kad dauguma ministrų kabineto narių taip pat išsaugos savo darbo vietas ir netrukus bus paskirti iš naujo.
Tačiau gynybos ministro Sergejaus Šoigu likimas atrodo neaiškus po to, kai praėjusį mėnesį buvo suimtas jo viceministras Timuras Ivanovas.
T. Ivanovas, dirbęs gynybos ministro pavaduotoju, atsakingu už daugiamilijardinius karinių statybų projektus, buvo sulaikytas dėl kaltinimų kyšininkavimu ir jį leista suimti, kol bus atliekamas oficialus tyrimas.
T. Ivanovo areštas buvo plačiai interpretuojamas kaip išpuolis prieš S. Šoigu ir galimas jo atleidimo ženklas, nepaisant jo glaudžių asmeninių ryšių su V. Putinu.
S. Šoigu buvo plačiai kritikuojamas dėl Rusijos kariuomenės nesėkmių ankstyvajame plataus masto karo Ukrainoje etape. Jis sulaukė aršių išpuolių iš samdinių boso Jevgenijaus Prigožino, kuris praėjusį birželį surengė trumpai gyvavusį maištą, reikalaudamas nušalinti S. Šoigu ir Generalinio štabo viršininką generolą Valerijų Gerasimovą.
Po J. Prigožino žūties mįslingų aplinkybių gaubiamoje aviakatastrofoje praėjus dviem mėnesiams po sukilimo, kuri buvo plačiai vertinama kaip Kremliaus kerštas už jo maištą, atrodė, kad S. Šoigu sustiprino savo pozicijas, tačiau T. Ivanovo suėmimas vėl atskleidė gynybos ministro pažeidžiamumą.
