Balandžio 30 dieną, kaunietis Darius užfiksavo nuodingąją Lietuvos miškų gyventoją – paprastąją angį.
Biologas, egzotinių gyvūnų specialistas, laukinės gamtos edukatorius Gerardas Paškevičius, dar žinomas kaip Džiunglių Žmogus, papasakojo, kokias gyvates galime sutikti Lietuvos gamtoje ir ar yra ko bijoti akis į akį susidūrus su vienintele šalyje gyvenančia nuodinga gyvate – angimi.
Vienintelė nuodinga gyvatė Lietuvoje
Nuodinga gyvatė Lietuvoje aptinkama tik viena – paprastoji angis. G. Paškevičiaus teigimu, šios gyvatės Europos mastu sparčiai nyksta, kadangi mažėja vietų, kur jos galėtų gyventi. Jos dažniausiai gyvena aukštapelkėse, prisitaikė gyventi ir išeksploatuotose aukštapelkėse, virtusiose durpynais.
Angys įprastai būna rudos spalvos, per visą kūną, nuo galvos iki uodegos galiuko, turi juodą „zigzagą“, tačiau gali būti ir juodos – tuomet šis raštas nesimato. Šios gyvatės yra stambaus kūno sudėjimo, ilgis dažniausiai neviršija 70 cm.
Kaip minėjo pašnekovas, pasitaiko atvejų, kai žmonės sumaišo angį su lygiažvyniu žalčiu, nes šis jausdamas pavojų suplokština kūną, tačiau, anot biologo, yra būdas jas atskirti:
„Labai lengva juos atskirti pagal kūno formą, nes žalčių kūno forma yra kaip tualetinio popieriaus ritinėlio, jie ovalūs ir pailgi, o angies kūno forma yra apibūdinama kaip duonos kepalas, ji yra nuo nugarinės dalies storėjanti į pilvinę, iš viršaus žiūrint atrodo kaip stambi gyvatė.“
Angis galima pavadinti miškų sanitarėmis, nes jos medžioja graužikus, beveik visada peles, o kartu su jomis suėda ir ant jų esančias erkes, bluses ir utėles, bet gali misti ir žiurkių jaunikliais, sumedžioti jaunus iš lizdų iškritusius paukščių jauniklius. Medžiodamos jos į pagalbą pasitelkia savo nuodus.
„Pagrindinis nuodas yra hemotoksinas, kuris veikia kraujotakos sistemą, patekęs į kraujotaką padaro taip, kad kraujas sukrešėtų viduje, dažniausiai širdis būna nebepajėgi varinėti kraują ir grobį ištinka mirtis. Tai būna labai greita mirtis, angis tuomet suseka grobį ir jį praryja“, – aiškino G. Paškevičius.
Kaip elgtis sutikus angį?
Visgi, dažnai išvydę angį žmonės išsigąsta ir prisibijo, kad ši įkąs (ekspertas pabrėžia – gyvatės kanda, nes gelia tik tie, kas turi geluonį, pavyzdžiui, bitės, širšės ar skorpionai). Tačiau ar tikrai yra ko bijoti, susidūrus akis į akį su angimi?
„Sutikus angį reikėtų pasigrožėti, pafotografuoti, jos neprovokuojant, su pagaliukais nebadant, nebandant imti į rankas ar ant jos nelipant, ji absoliučiai nieko nepadarys. Angis dažniausiai išgirdusi žingsnius slepiasi, yra drovi gyvatė, jeigu mato, kad žmogus artėja, ji šnypščia, rodo: žiūrėk, aš čia, nelįsk prie manęs.
Jeigu žmogus vis tik lenda, ji gali pradėti rodyti savo burną, labai garsiai šnypšti ir imituoti kirtimo judesius. Jeigu visa tai ignoruojama ir bandoma j nuskriausti, tada taip, ji kąs. Kartais kanda nesuleisdama nuodų, tai vadinamas sausas įkandimas, kai gyvatė kanda tik tam, kad parodytų, kad gali įkąsti ir gali baigtis blogiau.
Gyvatės – ne šunys, negaudo tam, kad įkąstų. Nors angis yra nuodinga, kąsti žmogui jai nėra tikslo – ji žmogaus nesuės, nuodus išnaudos ir turės kokias dvi savaites nieko neėsti, kad nuodai atsigamintų. Tai kainuoja patį brangiausią gamtos resursą – laiką.
Gajus mitas, kad eisiu ir angis įkąs į kulkšnį – ji neturi tikslo, jei jos neprovokuojate, nelipate ant jos. Jos nėra agresyvios, agresija tikrai nėra tinkamas gyvatėms“, – nuramino biologas.
Visgi jis priduria, kad atidesni turėtų būti palaidus šunis miškuose vedžiojantys asmenys, nes šunys yra imlesni nuodams, taip pat žmonės, sergantys širdies ligomis, vaikai ir senjorai, nes sveikam suaugusiam žmogui tai nėra pavojinga.
